show_foto

Kodėl politikai taip nemyli vaikų?

Artėjant rinkimams, kiekvienas, net ir labiausiai nususęs, rinkėjas gauna padididintą politikų dėmesį – žadama pakelti algas, pensijas, nedarbo išmokas. Jaunasis konservatorių lyderis netgi siūlo vykti į užsienį, eiti į kavines ir įtikinėti rinkėjus grįžti į Lietuvą! Kam jų čia reikia ir ką čia su jais veikti, yra atskiras klausimas, tačiau emigrantai yra viena tų rinkėjų grupių, kuria santykinai lengva manipuliuoti – negyvendami Lietuvoje jie sunkiai orientuojasi Lietuvos politinėje realybėje ir užtat lengvai pasiduoda populistiniams kliedesiems, kaip jiems pasiūlys darbo vietas už anglišką algą ir sutiks oro uostuose su gėlėmis ir šampanu. Lyg tremtinius grįžtančius iš amžinojo įšalo žemės (nors ir tų laukė tik kuklios tremtinių pensijos).

Praėjus rinkimams, tie patys konservatoriai sakys, kad emigruoja tik lūzeriai ir kam čia jų išvis reikia, o žmonėms duoti žuvies nerekomenduoja Švietimo ministerija, nes gavę žuvies neišmoks žvejoti.

Ir gyvenimas grįš į savo vietas – emigrantai pyks ant Lietuvos, Lietuva – ant emigrantų, bedarbiai – ant Darbo biržos, pensininkai – ant SODROS ir t.t. ir pan.

Bet šiaip rinkimai yra gražus laikas – politikai traukia slapčiausias plebso svajones ir žada, kad va šioje kadencijoje tai jau tikrai jos taps realybe! Jautiesi lyg vaikas, kuris stovi pilnoje žaislų parduotuvėje, o mama tau žada, kad rytoj (jau rytoj!) tau nupirks visus tuos lego, nintendo ir viską, ką panorėsi. Bet atėjus rytdienai mama išeina į darbą ir net neužsimena, kad dar apsilankysite toje žaislų parduotuvėje. Mama gi žino – pinigų tiems žaislams nėra. O vaikas laukia kito vizito, kito pažado. Ir taip jau kone 30 metų.

Bet kai kam politikai nežada nieko. Per jokius rinkimus. Ir nors ta grupė yra labiausiai pažeidžiama ir reikalingiausia globos, bet apie ją politikai nekalba. Net ir tas konservatorių vadinamasis lyderis, kurio žmona – edukologė, besirūpinanti visokiais tai mentoriais labai mokių tėvų vaikams, nė puse lūpų neužsimena, kad Lietuvoje vaikų teisės neginamos. Nėra ir neketinama steigti  jokios institucijos, kuri tuo užsiimtų. Nėra jokios valstybinės politikos vaikų teisių srityje. Nėra pagalbos tiems, kurių tėvai neišgali nuvesti vaikų į p. Austėjos darželį ir dar blogiau – dažnai nenuveda į apskritai jokį darželį, o kai kuriais atvejais ir į jokią mokyklą. Šitie vaikai valstybei yra neįdomūs. Ir apie juos nekalbama. Nes jie ne rinkėjai. Nes vaikai neturi teisės balsuoti. O tie, kurie neturi teisės balsuoti, politikams yra nulis.

Vienintelis projektukas, kuris šiaip ne taip stumiamas ir apie kurį garsiai kalbama, yra valstybinių vaikų namų atsisakymas ir vaikų perkėlimas į šeimynas. Aš nepasakosiu, kad tai būtinai blogai, bet čia toks labai norvegiškas modelis, kuris pasaulyje susilaukia ne tik komplimentų. Šeimyna jokiu būdu nėra šeima ir objektyviai tai net nepanašu į šeimą. Tai – tiesiog privatūs mini vaikų namai, kurie galbūt turi pranašumų, bet turi ir kelis svarbius trūkumus: tų vaikų namų steigėjai dažnai neturi jokių specialių žinių ir auklėdami globojamus vaikus remiasi tik savo patirtimi (nebūtinai geriausia), tų vaikų namų steigėjai yra suinteresuoti finansiškai ir gali nejausti šiltų jausmų globojamiems vaikams. Mano supratimu, tikroji pažanga būtų sąmoningumo ugdymas, kad vaikai apskritai negali atsidurti vaikų namuose (nei valstybiniuose, nei privačiuose), kad vaiko globa yra visos visuomenės, giminių, draugų pareiga. Atsakinga tėvystė, įsivaikinimas ar globa šeimoje turi būti prioritetai, o ne kažkokios šeimynos, kur šešiasdešimtmetė vienkiemyje „globoja“ 10 vaikų, kurie laisvu nuo pamokų metu dar jos karves pamelžia ir tvartą išmėžia. Vaiko auginimas negali būti verslas. Nes vaikas, kuris yra verslas, supranta, kad yra verslu. Ir neapgausi jo, kad tai – šeima.

Paradoksas, matyt pats didžiausias paradoksas yra tai, kad ekonomika gydoma panašiai kaip impotencija – gydymas trunka ilgą laiką ir nėra jokių garantijų, kad problemos nepasikartos ateityje. Apskritai ekonomika neturi būti vertybė pati savaime, ji labiau pasekmė tam tikro žmonių elgesio, mąstymo, prioritetų.

Ir aš matau tik vieną būdą pasiekti tą beveik mistišką tikslą – pakelti ekonomiką – užauginti psichologiškai sveikų, atsakingų ir kūrybiškų žmonių kartą. Ir tai nėra planas Lietuvai ateinančiai kadencijai. Tai net nėra planas Lietuvai ateinančiam dešimtmečiui. Tai yra planas ateities Lietuvai, kurią jau gal ne kiekvienas išvysime. Tai yra planas ne mums, tai yra planas mūsų vaikams ir anūkams. Bet skirtumas nuo plano ateinančiai kadencijai yra toks, kad tas planas man atrodo realesnis.

Tiesa, politikams toks planas neįdomus, nes juo nepamanipuliuosi, nesužaisi primityviomis emocijomis, negausi lengvų balsų. Tu apeliuosi į protingą rinkėją ir bus didelė rizika, kad tau nepavyks jo įtikinti.

Dar blogiau tai, kad tas protingas rinkėjas gali nepamiršti tų tavo pažadų iškart po rinkimų ir domėtis, kaip vykdai planą, dėl kurio esi išrinktas. O užvis blogiausia, kad toks planas reikalauja titaniškai daug – lėšų, proto, meilės, kompetencijos, atsidavimo Tėvynei.

Toks planas reiškia, kad nebėgiosi su portfeliu nuo MG Baltic prie kokios nors kitos kompanijos, pasiruošusios tau ten ką nors įdėti, kad prastumtum eilinį projektuką. Toks planas reiškia, kad tavo prioritetas bus tie, kurie nieko neįdeda. Ir į kuriuos turi dėti pats – savo lėšas, protą, meilę.

Aš svajoju apie vaikų teisių specialistus, kurie žaistų su vaikais kaladėlėmis, atsigulę ant žemės, ir kuriems kiekvienas vaikas būtų jų geriausias draugas ir širdies užkariautojas. O praktikoje matau vištas, kurios tuščiai naudoja popierių, cituodamos visiems žinomą teismų praktiką, tačiau nepasivargindamos pasikalbėti nei su vaikais, nei su jų tėvais. Dabartinių VTAT specialisčių darbą lengvai atliktų primityvoka kompiuterinė programa.

Visuomenė taip atbukinta atsainaus požiūrio į vaikus, kad mūsų nebestebina socialinės darbuotojos, kliedinčios, koks puikus tėvas buvo teismo nepakaltinamu pripažintas asmuo, mūsų nebestebina, kad vaikai, paimti iš vienos rizikos šeimos, nuvežami ir nutrenkiami į kitą rizikos šeimą, mūsų nebestebina ir tai, kodėl 90 proc. vaikų gyvenamoji vieta nustatoma su motina arba kodėl į mokyklas nebeleidžiami vaikai yra už ryšio zonos ribų. Mano viena draugė, išvykusi gyventi į užsienį, nedeklaravo išvykimo ir (įtariu) vardan eksperimento neinformavo mokyklos. Praėjo jau daugiau, negu metai, ir niekas net nepasidomėjo, kodėl jos pradinukas nebeeina į mokyklą.

Suprantate, Lietuvoje vaiką galima sukapoti, sudėti į lagaminą ir palikti palėpėje. Didelė tikimybė, kad niekas jo nepasiges, nes… klausykite atidžiai – mes net neturime Valstybinės vaiko teisių apsaugos tarnybos! Pagrindinės funkcijos vaikų teisių apsaugos srityje suteiktos… savivaldybių skyriams! Tie skyriai net neturi kompetencijos veikti kito skyriaus teritorijoje, t.y. to paties vaiko teises Radviliškyje ir Jonavoje saugos kitas skyrius. Jei prilupote vaiką Jonavoje ir Jumis susidomėjo Jonavos rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius, išsivežkite jį į Radviliškį ir tikėtinai Jūsų problemos baigsis.

Bet šitas savivaldybių skyrių reikalas turi ne tik tą blogybę, kad lengva pabėgti. Dar blogiau, kad savivaldybė negali planuoti jokių valstybinio mąsto priemonių. To pasekoje jokios valstybinės vaiko teisių apsaugos strategijos ir nėra – jokio socialiai pažeidžiamų vaikų monitoringo, pagalbos bei integracijos programų, atsakingos tėvystės programų tėvams, kurie neturi pakankamų tėvystės įgūdžių ir apskritai nieko, kas leistų sudėtingose šeimose gimusiems vaikams užaugti psichologiškai sveikomis ir iniciatyviomis asmenybėmis.

Jei esi vaikas, gimęs socialinės rizikos (ar veikiau aliarmo) šeimoje, Tau šakės, nes valstybė tavęs tiesiog nemato. Nes kokia nors socialinė darbuotoja, pabendravusi su Tavo nepakaltinamu tėvu, nutars, kad jis yra daugiau nei tinkamas tave auginti ir auklėti. Nes kokia nors VTAT specialistė, rašydama išvadą, su kuriuo iš tėvų turėtų būti nustatyta Tavo gyvenamoji vieta, net nepasivargins paklausti Tavo nuomonės.

Maksimumas, ko gali tikėtis, tai nemokami pietūs mokyklos valgykloje ir pašalpa, kurią greičiausiai pragers tėvai. Ir tai viskas. Nes tu negali balsuoti. Ir tu esi nulis.

show_foto

Gimk - pirk - mirk.

Vergų klasė: Perkame tam, kad nemirtume iš liūdesio

Ar Jūs pastebėjote, kad turtingi žmonės kartais gyvena labai paprastai – dėvi džinsus ir patogius marškinėlius, neišsipuošia per šventes kaip cirko bezdžionės, netgi vairuoja daugeliui prieinamus automobilius?

Kodėl? Galbūt dėl to, kad… nešvaisto energijos, bandydami kažką įrodyti? Dėl to, kad žino, jog, jei tik panorėtų, galėtų sau leisti geriausią automobilį, prašmatniausią kostiumą ir didžiausią namą. Kai esi savimi tikras, nieko įrodinėti nebereikia. Ir kam tada šusti brangiame kostiume, jei laisvalaikiu daug patogiau medvilniniai marškinėliai? Arba kam pulti pirkti naują automobilį, jei visiškai tenkina ir senasis?

Visgi ši įžanga yra gana dviprasmiška, nes ji tarsi sufleruoja, kad tie, kuriems nebereikia nieko įrodinėti finansiškai, yra kažkuo geresni. O iš tikro nėra.

Man labai patiko žinomo Lietuvos verslininko Ilja Laurs mintis, kad pinigai yra tik priemonė, leidžianti gyventi patogiau. Nieko daugiau – laimės, proto, meilės – jie nesuteikia. Turėdamas daug pinigų, gali įsigyti komfortišką būstą, komfortišką automobilį, netgi nusisamdyti namų šeimininkę ar virėją, jei nemėgsti namų ruošos. Visgi, tai tikrai nereiškia, kad vien dėl to tapsi laimingu.

Psichiškai ir emociškai sveiko žmogaus gyvenime pinigai turi gana nedidelę reikšmę, nes tai tiesiog priemonės. Kaip batai. Lietpaltis. Automobilis. Jei išgali išlaikyti būstą (nebūtinai nuosavą), šeimą ir leisti sau kokybišką bei turtingą įspūdžių gyvenimą, tai pinigų tau užtenka. Ir jei nesi laimingas, tai vargu, ar didesnis kiekis pinigų padovanos Tau laimę. Nors, aišku, gali bandyti.

Visgi, mane gąsdina, kiek daug žmonių mano, kad visas jų problemas išspręstų… didesnis kiekis pinigų. Ir kiek daug jie pasiruošę dėl to padaryti – nematyti savo augančių vaikų, atititolti nuo šeimos ir draugų, prarasti laisvalaikį, nustoti skaityti knygas ir t.t. ir pan.

Nes dar vienas arba du nuliai prie algos išspręs visas problemas ir bus Laimė. Gyvenimas bus geras. Ar tikrai?

Vargu.

Kaip jau minėjau, jei turite maisto, pastogę, rūbų pagal sezoną ir galimybę nuvykti kur nors toliau nuo savo rajono, tai matyt, kad Jūsų nelaimingumas ne dėl pinigų. Ta prasme, rimtai. Kokia tikimybė, kad būsite laimingesnis 60 kv. butą pakeitęs į 90 kv. butą? Arba Opel’į pakeitęs į BMW?

Trumpalaikė laimės emocija ir pasididžiavimas savimi išblės sulig ta diena, kai suprasite, kad tie papildomi nuliai padengia tuos naujus pirkinius, bet šiaip tai niekas labai nepasikeitė – kaip turėjote būstą, taip turite, kaip vairavote automobilį, taip vairuojate. Ir net jei daugiau erdvės, gražesnis vaizdas pro langą ar lengviau parkuotis, tai vėl tokie trumpalaikiai laimės šaltiniai – pasidžiaugsi kelias dienas ir pamirši.

Tai… Kaip tapti laimingu? Iš mano praktikos – daryti tai, ką nori. Nes niekas nesuteikia tikresnės, didesnės ir ilgalaikiškesnės laimės. Jei nori kalti milijonus – kalk. Bet jei tau mieliau paskaityti knygą ar pažiūrėti TV laidą, tai gal tiesiog… taip ir padaryk? Negrauždamas savęs, kad taip tolsti nuo milijonų, kurių tau realiai nereikia. Nes jeigu tau jų reikėtų, tai galvotum apie juos, o ne apie knygas.

P. Marius savo įraše tvirtina, kad atrasti, ko Tu pats nori, yra sudėtinga. Bet tikrai ne visais atvejais. Dažnai žmogus puikiai jaučia, apie ką galvoja, kokios jo svajonės, tačiau blokuoja tai tam, kad… Galėtų pirkti?

Baisiausias, pats baisiausias dalykas, kuris tik gali žmogui nutikti, yra dvasinis nuubagėjimas, kai interesai apsiriboja pirkimu. Toks žmogus galvoja tik apie tai, ką jam reikia nusipirkti. Arba ką nusipirko kiti. Arba ką jis norėtų nusipirkti. Ir tokio žmogaus gyvenimas yra nesibaigiantis pirkimas – naujo telefono, naujo dviračio, naujo buto, naujo namo, naujo automobilio, naujo vaiko vežimėlio, naujo sijono, naujo pakabuko, naujų auskarų, naujų batų, naujo paveikslo ir t.t. ir pan. Kad ir kiek tas žmogus uždirbtų, jis galvos tik apie tai, kaip tuos pinigus išleisti, t.y. ką nusipirkti.

Ir tie pirkiniai bus apgailėtinai neracionalūs – 60 kv. butą pakeis 70 kv. butas (už gerokai didesnę kainą), 2010 m. Opelį pakeis 2014 m. Opelis (už gerokai didesnę kainą), spintoje atsiras keturioliktas juodas sijonas iki kelių.

Pirkimo manija sergantys žmonės turi tokią beveik seksualinę disfunkciją – jie vis smaukosi, smaukosi ir niekaip negali baigti. Jie nepagalvoja, kad „o, turiu butą, automobilį, gal išvykti pakeliauti?„. Ne, jie pagalvos „mano butas tik 60 kv., o alga didesnė, nei tada, kai jį pirkau. Gal jau galiu sau leisti 70 kv. butą?„. Ir žmogus apsisprendžia kokius 5 – 6 gyvenimo metus dirbti tam, kad… turėtų 10 kv. daugiau.

Paprastai tokie žmonės nusismauko iki tiek, kad šašais nueina, t.y. dirba per 2 ar 3 darbus, aria viršvalandžius, išsiskiria su sutuoktiniais, pamiršta savo vaikus ir kasdien beviltiškai smaukosi laukdami, kada jau ateis tas orgazmas – kada jam bus gana pirkinių. O jų nebus gana niekada! Nes tiesiog joks daiktas – nei naujas telefonas, nei naujas butas, nei naujas kilimėlis prie durų – negali sukurti harmonijos ir vidinės ramybės. Tas daiktas gali duoti trumpalaikio džiugesio, tačiau greičiausiai ta būsena baigsis, dar net nespėjus to daikto sudėvėti. Ir tada reikės naujo daikto. Ir tas smaukymąsis niekada nesibaigia.

O pardavėjai trina rankomis, žiūri į tuos priklausomus bėdžius ir kiša jiems naują pirkinį. Naują kelių dienų laimę, už kurią reikės atidirbti viršvalandžius. Ir taip iki gyvenimo galo.

O išeitis? Neįtikėtinai paprasta – pagalvoti, ko Jums norisi labiau – vakaro su artimu žmogumi, popietės su knyga rankose, egzotiškos išvykos ar… papildomų darbo valandų vardan naujo kompiuterio, telefono ar sijono? Pagalvoti, kas iš tikrųjų suteiks Jums Laimės. Tos, kurią vis bandote nusipirkti. Ir vis nepavyksta.

O niūriausia šioje situacijoje tai, kad tas apgailėtinas smaukymąsis dažnai daromas ne tiek dėl savęs, kiek dėl kitų – giminių, draugų, pažįstamų. Nes žmogus įtikėjęs, kad jo vertė ekvivalenti jo turimam kapitalui.

Kad pasirodęs senesniu automobiliu ar patrintais džinsais jis nebus vertinamas teigiamai. Kad kažkas mintyse pagalvos, jog jis vargšas. Tarsi 18 val. per parą dirbantis sociopatas būtų turčiumi.

Ir vat tas noras pasirodyti turinčiu didelį kapitalą pasireiškia neįtikėtinais paradoksais – klaikiais paradoksais kaip pvz. vestuvėmis, kurioms taupyta 2 – 3 m. ir į kurias sukviesti visi, kas bent kiek pažįstami. To pasekoje – 3 metai darbo tam, kad nugirdyti tuntą apysvetimių žmonių, kuriems tos vestuvės paliks ne ką daugiau įspūdžio nei naujas televizorius. Arba netgi mažiau.

Tas noras pasirodyti lemia tas klaikias bokštų formos šukuosenas, už kurias paliekami dideli pinigai, tačiau vyrai paslapčia žiaukčioja, o moterys, primerkusios klastingas akutes, giria. Tas noras pasirodyti lemia bandymus žaisti socialinę klasę, kuriai tu realiai nepriklausai. Ir tavo artimieji nepriklauso. Ir užtat tas visas žaidimas toks netikroviškas, butaforiškas ir… koktus.

Tie bandymai girtis automobiliais, už kuriuos reikės mokėti dar 5 m., butais, dėl kurių teks arti viršvalandžius iki pensijos, galų gale, šmutkėmis, kurioms paklota puse algos ir kurios tau akivaizdžiai netinka.

Tas bandymas pirkiniais maskuoti savo dvasinę ubagystę yra kaip koks XXI a. maras. Kaip liga, paverčianti žmones nusususiais, pirkiniuose paskendusiais darboholikais.

Ir nors atrodytų, kad tame nieko labai drastiško nėra, tačiau kas gali būti drastiškiau už žmogų, nebeturintį vertybių, požiūrio, savasties? Būtent tokie žmonės – pirkimo manijoje įstrigę sociopatai – yra lengviausiai paveikiama, labiausiai priklausoma, iš esmės vergų klasė. Ir šie žmonės balsuos, už ką reikia. Sakys, ką reikia. Darys viską, ką reikia, kad tik galėtų pirkti.

Šie žmonės yra tikrasis pavojus demokratijai ir visoms per tūkstančius metų išpuoselėtoms vertybėms. Nes dėl savo pirkimo manijos jie yra kaip narkomanai, kurie dėl švirkšto gali padaryti bet ką.

Ir užtat medija formuoja įvaizdį, kad pirkti yra gerai. Persidirbti yra gerai. Gerai neturėti laiko, bet turėti pinigų. O kai turi pinigų, bet neturi laiko, tai tau lieka tik paguoda pirkimu. Ir tu vis smaukaisi. Smaukaisi. Smaukaisi.

Tuo metu kažkas pelnosi iš Tavo priklausomybės. Kažkas priima už Tave sprendimus, kuriems Tu  neturi laiko. O Tu vis smaukaisi. Be pabaigos. Ir net kai mirsi tokie pat kaip tu dvasiniai onanistai nupirks brangų karstą ir didelį paminklą.

Gimk - pirk - mirk.

Gimk – pirk – mirk.

 

Kažkada Ričardas Savukynas siūlė populiarinti blogo populiarumą, įdedant savo nuogos nuotrauką. Na tai va, beveik paklausiau.

Apie blogo autorę, intelektualinius botus ir sąmokslo teorijas

Sprendimas, ar rašyti šį įrašą, nebuvo lengvas. Iš vienos pusės nematau reikalo niekam teisintis (kol Lietuvoje oficialiai neuždrausta žodžio laisvė), iš kitos pusės matau purvinų žmogelių pastangas tepti mane tuo, kuo patys kvepia. Ir vien dėl protingų žmonių, kuriems galbūt kyla visokių klausimų, parašysiu kartą ir visiems laikams, kas aš esu, kuo nesu ir kuo niekados nebūsiu.

Intelektualiniai botai nesupras, bet tai skirta ne jiems.

Pirmasis ir populiariausias kaltinimas yra toks, kad esu kažkaip susijusiu su Artūru Raču. Intelektualiniams botams toks diskursas įprastas, nes jie patys mąstyti nesugeba ir tik kartoja, ką jiems pasako jų dievukai. Užtat jie mano, kad visi, kurių pažiūros nors kiek, bent vienu klausimu sutampa su Artūro Račo, yra Račo pasekėjai (lygiai kaip jie yra kieno nors pasekėjai). Mano manymu, Artūras Račas yra talentingas žmogus, taigi, gal turėčiau tokius teiginius priimti kaip komplimentą? Visgi, mano ir Artūro Račo nuomonių sutapimas tam tikrais klausimais yra grynai atsitiktinis, nes aš ne intelektualinė botė ir vadovaujuosi savo, o ne A. Račo galva.

Kitas populiarus kaltinimas, kad esu kairioji. Dėl šito galiu pasiteisinti tik iš dalies – nemanau, kad kuri nors politinė srovė yra ideali. Liberalizme mane žavi žmogaus laisvės samprata, konservatizme – pastangos laikytis tradicijų, o socializme – rūpestis silpniausiais. Kol kas nesu nusprendusi, kaip visos šios skirtingos ideologijos turėtų derėti politinėje realybėje, tačiau tikrai žinau, kad nei viena iš jų negali būti 100 proc. atmetama. Labiausiai dėl to šaipausi iš vadinamų dešiniųjų, kurie nepagrįstai socializmą sieja tik su sovietmečiu ir bando visaip diskredituoti socialiai jautriausią politinę ideologiją.

Trečias populiarus kaltinimas, kad esu vatnikė, Putino sugulovė, antivalstybininkė ir trokštu prisijungti prie SSRS (ar kažkaip panašiai – kaltintojai dažnai tokie neracionalūs, kad sunku suprasti, ką tiksliai jie teigia). Iš tikrųjų jokių simpatijų SSRS nejaučiu, o Putinas man yra politiškai atgrasiausia dabarties asmenybė (iš praeities jį perspjauna Hitleris su Mengele). Visgi, nepaisant to, ką pati galvoju, aš galiu gerbti galvojančius kitaip, negu aš. Ir dar aš manau, kad nuolatinė baimė ir kitaminčių persekiojimas valstybiningumui kelią kur kas didesnę grėsmę, nei sovietiniai ledai, gimimo liudijimai ir panašūs niekai. Šiuo klausimu labai puikiai pasisakęs Marius Sukesian, tad per daug nedubliuosiu, bet reziumuojant – realios karinės krizės atveju visi tie, kurie dabar ujami ir persekiojami, nedvejodami pereis į priešo pusę. Ir tada bus labai blogai.

Tai visgi, kodėl aš rašau tai, ką rašau? Atsakymas – labai paprastas. Rašau nuo 4 klasės. Kodėl pradėjau, nepamenu, bet sustoti taip ir nepavyko (jau kelis dešimtmečius). Rašau tai, kuo tikiu, kas man atrodo reikšminga.

Visiems mokantiems, kad „tu taip nerašyk, nes…“ galiu patarti tiesiog pakeisti mano nuomonę. Jei Jums tai pavyks, tai taip ir rašysiu. Kita vertus tikėtis, kad imsiu rašyti kitaip vien dėl Jūsų prašymo yra naivoka, nes dėl meilės demokratijai ir sąžinės laisvei esu paaukojusi santykius su tais, kurie man reiškė gerokai daugiau, nei nepažįstamieji internete.

Kita vertus, mano tikslas nėra skelbti absoliučią tiesą (nesu nei Jėzus, nei Užkalnis). Mano tikslas yra diskutuoti, ieškoti sprendimų. Parodyti tą požiūrio tašką, kuris kartais lieka nepastebėtas.

Būtų kiek ironiška, jei pasisakydama už nuomonių pliuralizmą, siekčiau nuomonės monopolio, taigi, pagarbiai žiūriu į savo skaitytojų teisę su manimi nesutikti. Jūs niekados nebūsite blokuojami dėl to, kad galvojate kitaip, negu aš.

Tiesa, Jūs tikriausiai būsite blokuojami, jei savo nuomonę reikšite priešiškos valstybės nenormine leksika (rusiškais keiksmažodžiais), argumentais ad personam arba teikdami pasiūlymus, kurie padoriose kompanijose nepriimtini (pvz. turėti artimesnių kontaktų su Jūsų lytiniais organais). Visais kitais atvejais bus smagu ir įdomu su Jumis diskutuoti. Ir tikiuosi, kad ta diskusija praturtins abi puses.

Tai tiek va.

Kažkada Ričardas Savukynas siūlė populiarinti blogo populiarumą, įdedant savo nuogos nuotrauką. Na tai va, beveik paklausiau.

Kažkada Ričardas Savukynas siūlė didinti blogo populiarumą, įdedant savo nuogos nuotrauką. Na tai va, beveik paklausiau.

 

Užkalnis viešai pareiškė, kad uždraudimas prekiauti salmonelėmis ir žarninėmis lazdelėmis paskanintais koldūnais prilygintinas trėmimui į Sibirą.

Užkalnio pabaigos pradžia: Ar tikrai tik dėl koldūnų?

Fundamentalu, kaip žmogus, ilgą laiką spjaudęs kitiems į veidus praktiškai be jokių pasekmių, per porą dienų gauna atgal tiek spjūvių, kad jo stoja ginti net jautresnės (arba suinteresuotos) moteriškės.

Bet ar tikrai viskas tik dėl koldūnų?

Manyti, kad žmonės nekenčia Užkalnio dėl koldūnų yra tas pats, kas tikėti, kad saulė pateka pagal laikrodį.

Išties Užkalnis taip ilgai spjaudėsi aplinkui, kad tų, kam neteko paragauti jo skreplių, liko ne tiek ir daug. Visgi, viešai sakyti, kad karalius nuogas, t.y. Užkalnis – chamas, nebuvo priimta. Lygiai kaip nepriimta viešai sakyti, kad nemėgsti TS-LKD, nes, nors ir supranti, kad nuo tos partijos sklinda baisus tvaikas, tačiau dėl manipuliacijų Sąjūdžiu vatniko etiketė garantuota.

Užkalnis turėjo tokį didelį elito palaikymą, kad kritikuoti jį buvo tiesiog per daug rizikinga. Ir užtat šitas chamas spjaudėsi aplinkui, net nežiūrėdamas, į ką. Vieną dieną keikdavo vargolius, kitą – poilsiaujančius lietuviškame pajūryje, trečią – dar ką nors. Gražulio lygtais nekritikuodavo, bet tai čia lyg ir savaime suprantama, atsižvelgiant į tai, kad vienas brangiausių prekės ženklų Lietuvoje puikavosi būtent ant šiam politikui faktiškai priklausančios įmonės koldūnų.

Tas spjaudymąsis tai vėlgi toks… Viskas prasidėjo nuo to, kad grįžo toks ex-emigrantas skambia pavarde ir apsiskelbė tokiu pusiau lietuviu, pusiau anglu, labai daug pasiekusiu užusieniuose ir užtat labai viską išmanančiu.

Žiniasklaida nutarė, kad šitas įvaizdis labai tinkamas evropinių (nepainioti su Europiniais) standartų siekiančiam formatui ir davė tam povui eterio. Daug eterio. Visur – TV, spaudoje ir pan. Ir nors ex-emigrantas demonstravo tik koliojimosi įgūdžius, bet visi linksėjo ir sakė, kad „ok, tiks, mes gi pripratę prie visokių radijo šou, dviračio šou ir šiaip įžeidinėjimo kultūros„. Visgi, Užkalnis ėjo toliau nei jo pirmtakai – jis keikė  ne politikus, ne procesus, o žmones – visokius. Kartais taip bukai, kad atrodydavo, jog jo straipsnius padiktuoja eilinis skrandžio spazmas.

Šitas nutukęs, du kartus už save jaunesnę merginą susiradęs chamas rodė save kaip standartą, nors vidutinis sveiko proto žmogus matė tik storą, kompleksuotą, piktą, vidutinio amžiaus krizės kamuojamą ex-emigrantą. Ir visgi – Užkalnio kultas buvo toks stiprus, kad pasakyti tai garsiai buvo per daug rizikinga. Tada atsirado visokie gandai, kad Užkalnis kritikuoja tik tikrus budulius, o, jei tu ne budulis, tai tau nėra ko jaudintis (arba kitaip – jei tau spjaudo į lėkštę, tu gali tiesiog išimti skreplius ir valgyti toliau). Daug kas taip ir darė.

Ir visgi, bet koks cinizmas turi turėti ribas. Ir Užkalnis dėl savo nevaikiškos arogancijos tų ribų nepajuto. Kaip ir daugybę kitų kartų. Tik šįkart klausimas buvo per jautrus. Ir per daug žmonių jautėsi užvalgę kai ko nesveiko.

Užkalnis mėgaujasi vis dar skaniausiomis pasaulyje salmonelėmis ir žarninėmis lazdelėmis.

Užkalnis mėgaujasi vis dar skaniausiomis pasaulyje salmonelėmis ir žarninėmis lazdelėmis.

Akivaizdu, kad bet kuris sveiko proto žmogus nelaimingojo Užkalnio situacijoje (kai tavo šypsena puošia į burną skirtą dėti analo turinį) pareikštų, kad yra didžiai sukrėstas, visų labai atsiprašo ir tikisi, kad paaiškės, jog čia tik baisus nesusipratimas. Ir tai kartotų tol, kol paaiškėtų, kad tai nėra nesusipratimas. O tada, kai jau paaiškėtų, kad tai nėra nesusipratimas, pakartotų, kad visų labai atsiprašo ir imsis visų įmanomų veiksmų, kad atitaisytų padarytą žalą (net jei realiai tai reikš tik bezdėjimą kambaryje).

Būtent tokia pozicija galėjo padėti išvengti paniekos lavinos, prisirijus šio pono išreklamuotų bakterijų, bet jo arogancija ar tiesiog finansiniai interesai (o gal net abu kartu) lėmė vieną komunikacijos klaidą po kitos.

Užkalnis viešai pareiškė, kad uždraudimas prekiauti salmonelėmis ir žarninėmis lazdelėmis paskanintais koldūnais prilygintinas trėmimui į Sibirą.

Užkalnis viešai pareiškė, kad uždraudimas prekiauti salmonelėmis ir žarninėmis lazdelėmis paskanintais koldūnais prilygintinas trėmimui į Sibirą.

Ir štai čia visi suprato, kad Užkalnis yra pasipūtęs idiotas, kuris nepripažįsta savo klaidų net tada, kai tos klaidos tūno skrandyje.

Ir vat štai tada visi, daug metų tyliai laikę akmenį užantyje, nutarė, kad geresnio momento mesti nebus. Ir metė. Vienas po kito. O Užkalnis (sarkastiškasis p. Užkalnis!) ne tik kad nesugebėjo gintis, bet kasėsi vis giliau į dugną, kol pasekoje jo stojo ginti net 2 jam artimos moterys – ilgalaikius santykius už pinigus (pasak paties p. Užkalnio) praktikuojančios p. Fausta ir p. Monika.

Lietuvoje gali būti apšauktas komjaunuoliu dėl ko tik nori - kad nemėgsti TS-LKD, nevalgai mėsos, nežiūri Bernskij šou ir t.t. ir pan. Ponia Monika pateikė dar vieną konjaunuolio apibrėžimą: tas, kuris nenori ėsti apkrėstų koldūnų.

Lietuvoje gali būti apšauktas komjaunuoliu dėl ko tik nori – kad nemėgsti TS-LKD, nevalgai mėsos, nežiūri Benskij šou ir t.t. ir pan. Ponia Monika pateikė dar vieną konjaunuolio apibrėžimą: tas, kuris nenori ėsti apkrėstų koldūnų.

Fausta nutarė neigti realybę.

Fausta nutarė tiesiog neigti realybę.

Ir abi tai darė taip pat nesėkmingai kaip jų favoritas.

Pabaigos pradžia prasidėjo. Ir aš labai tikiuosi, kad procesas bus tęstinis, nes marozų kultūrą propaguojančių chamų išėmimas iš eterio būtų vienas iš didelių žingsnių teisinga linkme.

Lietuva išauga iš Užkalnio kultūros. Užkalnis iš jos matyt neišaugs. Kad ir kaip būtų jo gaila.

weekend-2011-002-00o-agu-tom-cullen-chris-spooning-in-bed

Esi gėjus ir negavai medalio? Na ir kas?

Šį mano įrašą paskatino tai, kad Facebook draugų rate turiu ne vieną LGBT bendruomenės narį. Šiaip esu pakankamai tolerantiška LGBT atžvilgiu ir manau, kad jų žmogiškoji vertė dėl seksualinės orientacijos nesikeičia.

Problema yra ta, kad paskutiniu metu man ima atrodyti, jog jie patys šito nesupranta.  Apie ką aš čia?

LGBT bendruomenės nariai, priešingai vyraujantiems mitams, nėra labai tolerantiški – mačiau ne vieną jų neigiamą pasisakymą dėl pabėgelių, neįgaliųjų ir pan. Visgi sau jie nori išskirtinės tolerancijos. Net ne tolerancijos, o visuotinio pripažinimo. Tarsi pasakius, kad esi gėjus, visi turėtų pulti ploti per nugarą ir sakyti „valio, kaip faina, sveikinu, puikus pasirinkimas!“.

Galbūt Jūs, gerbiamieji, nustebsite, bet ir heteroseksualai dažniausiai nesusilaukia ovacijų dėl to, su kuo tenkina savo lytinius poreikius. Lygiai taip pat ir heteroseksualai susiduria su kritika, netolerantiškumu ir pan. Tiesiog heteroseksualams neatrodo, kad jų seksualinės preferencijos suteikia kažkokį pranašumą.

LGBT bendruomenė priešingai – nori, kad jų seksualinis elgesys suteiktų įvairių privilegijų. Nes kaip kažkam gali nepatikti, kad esi gėjus? Gali. Lygiai taip pat kaip gali nepatikti, kad esi storas, ryžas, akiniuotas ar skurdžius.

Ar įsivaizduojate paradą, kuriame storuliai reikalauja, kad juos visi mėgtų? Kuriame nutukusios moterys demonstruoja savo žeme besivelkančius pilvus ir po to piktinasi, kad ten kažkas švilpė ar stovėjo su plakatu „Numesk svorio, žertva„?

Ir aš čia jokiu būdu nesakau, kad tas švilpimas ar plakatai labai jau gerai. Aš tiesiog iliustruoju faktą, kad bet koks paradas (storulių, veganų, krūtimi atvirai maitinančių motinų ar pan.) susilauktų ne tik teigiamų, bet ir neigiamų reakcijų. Nes nuomonės monopolio nėra. Nes vieniems nutukimas gražu, o kitiems kelia pasibjaurėjimą. Nes viena motina mano, kad gerai viešai žindyti vaiką, o kita to niekados nedarytų.

Nuomonių pliuralizmas yra sudedamoji žodžio laisvės dalis. Ir nors kartais jis gali sąlygoti žalą, tačiau nuomonės monopolis neabejotinai padarytų kur kas daugiau žalos. Nuomonės monopolis reikštų, kad žmogaus protui ir sąžinei uždedamas apynasris ir jo privatūs pojūčiai cenzūruojami. Privačių gyvenimo sferų cenzūra beveik visados lemia nužmoginimą ir kitas neigiamas pasekmes – persekiojimus, bausmes ir pan.

Tuo tarpu LGBT iš esmės ima siekti nuomonės monopolio, esą būti gėjumi yra nuostabu ir esą niekas negali net puse lūpos užsiminti, kad jam tai nepriimtina. Bet kodėl gi?

Jei esi subrendęs savo galva besivadovaujantis žmogus, tau turėtų mažiausiai rūpėti, ką apie tavo lytinį gyvenimą galvoja kaimynė iš gretimos laiptinės, penkioliktos eilės pusbrolis ar apskritai koks nors hormonų kamuojamas paauglys, atėjęs pasišaipyti iš Gėjų parado.

Šiuo metu bent jau Lietuvoje daugybė žmonių patiria kur kas didesnę diskriminaciją, nei gėjai, o vienintelis subjektas, kuris realiai tuos gėjus diskriminuoja yra valstybė, kuri neleidžia įteisinti tarpusavio santykių. Bet – o paradokse – LGBT bendruomenė valstybei priekaištų nereiškia, jie skundžiasi tuo, kad koks nors ten kaimo japas atėjo paprotestuoti prieš Gėjų paradą arba kad kokia nors davatka kalba už juos poterius.

Ta prasme, užuot skyrę energija tam, kad galėtų funkcionuoti kaip bet kuri pora, jie skiria energiją tam, kad įtikintų šimtametę močiutę, gyvenime vyro penio dienos šviesoje nemačiusią, tuo, kad fechtuotis dešrelėmis yra normalu.

Būtent dėl šito neracionalaus požiūrio ir to tiesiog apgailėtino pritarimo ieškojimo, gėjai tampa panašūs į paauglius, kurie daro kažką ne tam, kad patiems būtų gerai, o tam, kad kažkas už tai pagirtų.

Bet, ponai, jei Jums gerai su savo orientacija, partneriu, gyvenimo būdu, jei esate laimingi ir nenorite nieko keisti, tai ką pakeis tai, kad kokia nors davatka nustos už Jus melstis Bažnyčioje? Ką pakeis tai, kad bus įtvirtintas nuomonės monopolis, esą būti gėjumi yra šaunu? Gausite medalį? Paaukštins darbe? Pagerės santykiai šeimoje?

Iš dalies manau, kad gėjai per visuomenės nuomonę bando keisti santykius su savo artima aplinka arba netgi su savimi. Greičiausiai jie mano, kad jei įsitvirtins nuomonės monopolis, esą būti homoseksualu – sveikintina, tai jų giminės ar draugai nustos juos kritikuoti, o jie patys jausis labiau užtikrinti ir laimingesni.

Visgi, tikra tiesa yra tai, kad santykiai su artimaisiais nepasikeičia dėl medijos, o buvimą tikru dėl savo sprendimų formuoja vidinė harmonija ir savianalizė. Niekas kitas už Jus nepagerins Jūsų santykių su mama, tėčiu, broliais, partneriu ar net savimi. Heteroseksualai, nors ir pripažįstami valstybės kaip „teisingos poros“ patiria tas pačias problemas – konfliktus su partneriu, abejones savo pasirinkimu, giminių nepritarimą santykiams ir pan.

Ir jie kasdien gyvena su tuo. Be paradų.

weekend-2011-002-00o-agu-tom-cullen-chris-spooning-in-bed

Pradėjus žmones skirstyti į "teisingus" ir "neteisingus", rezultatas gali pranokti baisiausią košmarą.

Apie demokratijos vertę arba kaip atpažinti parazitą

Pastaruoju metu demokratija imama vertinti kritiškai. Vis dažniau pasigirsta kalbų, kad esą gal tai ne geriausia valdymo forma, nes ne visi pakankamai protingi spręsti. Ypač, kai klausimas sudėtingas arba reikalauja didesnių, nei vidutinių, gabumų.

Manau, kad taip galvoja tie, kurie niekados negyveno valstybėse, kuriose nėra demokratijos. Kuriems neteko kentėti vergvaldžio kirčių arba matyti, kaip parduoda tavo paties vaiką.

Pradėjus žmones skirstyti į "teisingus" ir "neteisingus", rezultatas gali pranokti baisiausią košmarą.

Pradėjus žmones skirstyti į „teisingus“ ir „neteisingus“, rezultatas gali pranokti baisiausią košmarą.

Demokratija, kad ir kiek turėtų trūkumų, turi vieną didelį pliusą, kurio jokia kita santvarka neturi – kai visi žmonės gali spręsti, tai visuomenė privalo galvoti, kaip užtikrinti kiekvieno iš jų interesus. Tinkamai save atstovauti gali tik tas, kuris turi balso teisę. Kvaila būtų manyti, kad esant nedemokratiškai santvarkai būtų vienodai siekiama užtikrinti visų teises.

Pasaulio istorija daug kartų parodė, kad tie, kurie neturėdavo balso teisės, būdavo skaudžiai išnaudojami – indėnai, vergai, žydai, baudžiauninkai ir t.t. ir pan. Jei tik iš kažkokios grupės žmonių atimama teisė spręsti, tai už juos kiti nusprendžia taip, kad jų gyvenimas pavirsta į visišką pragarą.

Iš dalies tas iki šiol egzistuoja – neįgalieji, ypač protiškai, gyvena itin sudėtingomis sąlygomis, kadangi patys savęs tinkamai atstovauti negeba, o sveikiesiems jų problemos menkai aktualios.

Aš suprantu, kad dauguma svajojančių, kaip būtų gerai, jei iš visokių nelabai protingų atimtų balsavimo teisę, tiki, kad jie geriau žino, ko reikia Tautai, Visuomenei ar Valstybei. Visgi klausimas, ar tikrai jie galvoja apie visų, ar labiau apie savo interesus? Juk tas noras turėti lemiamą balsą visų pirma siejasi su asmeniniu komfortu.

Ir taip – lemiamas balsas gali suteikti daug galimybių. Tam, kuris jį turi. Visgi, naivoka manyti, kad Tu būsi būtent tarp tų laimingųjų. Net jei šiandien jautiesi to vertas – esi protingas, uždirbi daugiau, nei vidutiniškai, o Tavo dėdė ar teta yra įtakingi politikai, tai nereiškia, kad to visados užteks tam, kad galėtum dalyvauti priimant sprendimus.

Pasiekus išvados, kad žmones galima „rūšiuoti“ pagal jų politines pažiūras, finansinę padėtį ar išsilavinimą ir suteikti tik tiek teisių, kiek jie „nusipelnė“, kriterijai gali kisti ir štai – tas, kuris šiandien gali priimti sprendimus, rytoj jau nebegalės. Nes prarado dalį turto. Dėdę atleido iš tarnybos. Arba tiesiog dėl to, kad tvarka pasikeitė ir nebeatitinka naujų standartų.

Ir štai čia didieji demokratijos kritikai piktai paklaus tai, ką reikia daryti, kaip užtikrinti, kad visokie durniai negadintų kitiems gyvenimo? Atsakymas – paprastas. Šviesti ir mokyti priimti sprendimus. Kuo daugiau išsilavinusių, protingų, įvairius dalykus išmanančių žmonių, tuo didesnė tikimybė, kad bus priimti teisingi sprendimai.

Demokratija kelia sunkų uždavinį – siekti, kad gyventi būtų gerai ne atskiroms grupėms (feodalams, ponams, vergvaldžiams ar pan.), o visai visuomenei. O norint tai pasiekti visa visuomenė turi būti pakankamai nuovoki įvairiais klausimais, nes tik tada diktuos tinkamus variantus bendros idėjos įgyvendinimui.

Buvo laikai, kai dauguma žmonių nemokėjo parašyti savo vardo. Šiandien yra laikai, kai dauguma moka parašyti vardą, tačiau vis dar daug žmonių, kurie nemoka kritiškai mąstyti, vertinti, atskirti gėrį nuo blogio, suprasti pasaulio dėsnius, visuomeniškumo svarbą ir pan.

Iš esmės padaugėjus žmonių, kurių suvokimas platus ir įvairiapusis, demokratija būtų įgali kurti gerovę.

Štai koks yra kelias. Ne kažkokios preferencijos, kastos, skirstymai, o siekis, kad dominuotų individai, galintys suprasti, kas jiems naudinga, o kas – ne. Deja, būtent tokia politikos kryptis labiausiai gąsdina daugelį tų, kurie pasinaudodami kitų nežinojimu, generuoja įtaką. Juk tada, kai žmonės iš tikrųjų sugebės spręsti, manipuliuoti jais bus sudėtingiau, kas gali reikšti asmeninį diskomfortą parazituojantiems kitų sąskaita.

Todėl, kai kažkas sako, kad esą demokratija nelabai pavykusi valdymo forma ir kad gal jis esą galėtų nuspręsti kažkaip geriau už daugelį, įsižiūrėkite, ar tai tik ne koks nors Jūsų sąskaita gyvenantis parazitas.

Planavau įdėti gražią asociatyvinę nuotrauką, bet nusprendžiau, kad jokia nuotrauka nebus prasmingesnė už tuos žodžius. Išties demokratijos devalvacija yra formuojama. Natūraliai žmogus negali nenorėti to, kas laiduoja jo paties ir jo šeimos laisvę.

Planavau įdėti gražią asociatyvinę nuotrauką, bet nusprendžiau, kad jokia nuotrauka nebus prasmingesnė už tuos žodžius. Išties demokratijos devalvacija yra formuojama. Natūraliai žmogus negali nenorėti to, kas laiduoja jo paties ir jo šeimos laisvę.

 

Maksimaliai supaprastinta Rokiškio schema.

Teisingo mąstymo instrukcija (by Rokiškis)

Mąstyti teisingai labai svarbu. Taigi tam, kad mąstytumėte teisingai, Ričardas Savukynas (kitaip dar žinomas kaip Rokiškis Rabinovičius) parengė kuo išsamiausią mąstymo instrukciją. Su diagrama. Rokiškis tikėjosi, kad schemą supras net ir idiotai, bet visgi ji buvo per daug sudėtinga ir ne visi suprato, kaip čia konkrečiai mąstyti ir ką konkrečiai išmąstyti.

Rokiškis išleido dar vieną dekretą, t.y. įrašą, kuriame kaip kokia komunistų partija sovietmečiu išaiškino, kaip reikia suprasti ankstesnį jo straipsnį.

Ir bijau, kad vis tiek liko nesupratusių, tai aš leisiu sau geram draugui pagelbėti ir pateiksiu tokią schemą, kurią jau tikrai net ir nenuovokiausi supras. Shema bus neįtikėtinai paprasta, visai tokia, kaip Rokiškio, bet daug aiškesnė, nes be jokios ten nereikalingos beletristikos, neaiškių pamokymų ir pan.

Maksimaliai supaprastinta Rokiškio instrukcija.

Maksimaliai supaprastinta Rokiškio instrukcija.

Kaip matote, esmė yra labai paprasta. Ir tai viskas, ką reikia žinoti, norint būti doru piliečiu.

Na, o jeigu Jūs kažko toje schemoje nesuprantate arba manote, kad ji – neteisinga, ar kažkaip panašiai, tai matyt esate vatnikas, vertas persekiojimo ir bausmės.

Tai va tiek va.

 

 

banas

Apie propagandas ir persekiojimus arba kaip patriotę paversti vatnike

Labiau nei Tėvynę aš myliu tik Laisvę. Ir Tėvynė, kurioje nėra Laisvės, man yra verta tiek pat kiek rusiški gulagai.

Matydama karčią tendenciją, kad žodžio laisvės Lietuvoje mažėja net ne dienomis, o valandomis, parašiau savo bene labiausiai kritikuojamą straipsnį, kurio buvau raginama atsisakyti, ištrinti, sulaukiau persekiojimo ir grasinimų. Ir, aišku, buvau įvardinta Kremliaus agente, neatsižvegiant net į tai, kai kiek kartų pati kritikavau Rusiją .

Įdomiausia, kad Kremliaus agente mane apšaukė tariamai su Rusijos propaganga kovojantis Lietuvos gynybos blogeris Aleksandras Matonis. Kai pasiūliau jam 1000 Eur už tai, kad pateiktų įrodymų apie bent mažiausias sąsajas su Kremliumi, jis atvirai pripažino, kad tokių įrodymų neturi, pagrasino, kad panaikinčiau savo įrašą, ir… užblokavo mane, atvirai pripažindamas, kad Lietuvoje nėra vietos demokratijai.

banas

Pasirodo, kad Lietuvoje su rusiška propaganda sėkmingai kovojama kitokiomis propagandomis, oponentų iškeikimu ir užblokavimu. Ir tai daro asmuo, kuris kažkada net ėjo diplomatines pareigas. Kuris dar ir šiandien yra Notarų rūmų atstovas spaudai.

Tai ar taip jau toli mes nuo tų rusiškų gulagų?

Įdomiausia, kad šio pono sekėjai ir palaikytojai, gavę dozę informacijos apie tariamą Kremliaus agentę, ėmėsi detektyvų vaidmens, siekė išsiaiškinti, kas aš, kaip atrodau ir galų gale aišku pasiekė tokios pat išvados kaip ir jų dievukas – kad mano nuotraukos iš rusiškų portalų (nors net nemoku rusų kalbos) ir matyt esu Rusijos trolė. Beje, diskusijos dalyviai – traumalogos ir anesteziologas, dirbantys Panevėžio ligoninėje. Tikiuosi, kad neteks į ją pakliūti, nes neaišku, kaip baigtųsi.

Kolegos gelbėja Lietuvą. Beje, vienas iš kolegų - aktyvus liberalų sąjūdžio narys.

Kolegos gelbėja Lietuvą. Beje, vienas iš kolegų – aktyvus Liberalų sąjūdžio narys, kažkada net kandidatavęs į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą.

Taigi, aš galiu pripažinti, kad suklydau, neperskaitydama rusiškos etiketės, tačiau aš tikrai nesuklydau dėl to, kad Lietuvoje persekiojama žodžio laisvė. O tai man ne mažiau svarbu.

Iš tikrųjų kažkaip keista, kai žmonės, kurie mane persekioja ir keikia vien dėl to, kad aš nepritariu patyčioms, tuo pačiu dar aiškina, kad Lietuvoje jokio persekiojimo nėra ir esą visi čia gali sakyti, ką nori.

Tegul Dievas ar Tėvynė Jums atleidžia. Nežinau, kuo labiau tikite.

Aš tikiu žmogaus teise į laisvę, orumą, verslą. Žmogaus teise gyventi šalyje, kurioje gimė, ir laisvai kalbėti apie toje šalyje vykstančius reiškinius – gerus ar blogus. Ir tie, kurie bando tai griauti, tariamai saugodamiesi nuo Kremliaus propagandos, mano akimis verti panašiai kaip KGB. Duok jiems degtukų, vėzdą ir jie parodys, ką moka.

Jei kas leistų, tie žmonės išluptų man akis ir nupjautų liežuvį. Tokie tat „kovotojai už laisvę“. Panašių kovotojų jau turėjome prie žinomiausios Lietuvos tvoros, kur – o sutapime – veiklos metodai buvo lygiai tie patys: oponentų šmeižtas (pedofilai/vatnikai), persekiojimas (kas yra, kur gyvena, kaip atrodo) ir galiausiai susidorojimas.

Nors turiu vilties, kad šie interneto raiteliai neturi pakankamai tvirto vyriško lytinio organo padaryti kažką realybėje, tačiau aš tikrai nenustebčiau, jei patyčios ir kenkimas persikels iš virtualios erdvės į realybę. Nes tikėjimas savo propaganda yra toks didelis, kad esi pasiruošęs užmušti bet ką, kas bando tau atverti akis, kad ne priešų žaidimais Tėvynę mylėti reikia.

Beje, gal tai ir tik sutapimas, bet daugelis kraštutinių „kovotojų“ dirba valstybiniame sektoriuje, kas leidžia abejoti, kiek jie myli valstybę, o kiek konkrečią partiją (ypač rinkimų išvakarėse). Bet tai aš paliksiu jų paties sąžinei (jei dar jos likę).

O pati pasakysiu tik tiek – Putinas man yra pats atgrasiausias (gyvas) žmogus žemėje, tačiau Jūs, ponai, niekuo už jį ne geresni, nes naudojate lygiai tuos pačius metodus ir lygiai taip pat skendite mele. Aišku, Jūs neturite galimybės žudyti ar įkalinti, bet gavę ją – mielai pasinaudotumėte. Jūs – tamsūs, nykūs, apgailėtini žmogeliai, kurie mano, kad masinis teroras atneša laisvę.

Aš padarysiu viską, kas mano jėgose, kad Jūs niekada nelaimėtumėte. Kad ir kiek man tai kainuos.

Aleksandro Matonio chebra kovoja už Tėvynę.

Aleksandro Matonio chebra kovoja už Tėvynę.

 

 

 

Puikus manipuliavimo emocijomis pavyzdys: pakieti žodį "senovinio" į 'sovietinio" ir imi tarkuoti už tariamai Kremliaus propagandą. Nes kodėl gi ne?

Kova su Kremliaus propaganda: šakėmis prieš savus

Taip taikliai kaip Leonidas Donskis aš neparašysiu, nors ta pati problema mane jaudina dar nuo tada, kai pirmą kartą, išreiškusi nepopuliarią poziciją, buvau išvadinta vatnike. Ir tas susirūpinimas kilo ne iš to, kad esu perdėtai jautri kritikai arba man labai svarbu, ką apie mane galvoja koks nors pseudonacionalistas.

Tiek dėl savo vertybių, tiek dėl žmogiškosios vertės esu tikra ir be svetimųjų patvirtinimo. Visgi, mane išgąsdino kaip lengvai ir nepamatuotai dalinamos tokios etiketės, su kokiu azartu kažkuo neįtikę žmonės verčiami Lietuvos priešais.

Raganų medžioklės absurdiškumas ir mąstai ypač atsiskleidžia tokioje Facebook grupėje „Jorkšyro elfai“, kurioje neva dėl Lietuvos laisvės, o išties dėl savo pačių paranojos pamišę tautininkai kovoja su „nelegaliu, nusikalstamu, smurtiniu ir prieš valstybingumą nukreiptu propagandiniu turiniu teisėtomis priemonėmis„. Kodėl kabutėse? Nes šis pasakymas yra tiek pat neteisingas kaip ir pati grupė, kuri realiai kovoja ne su nelegaliu, nusikalstamu, smurtiniu ar prieš valstybingumą nukreiptu turiniu, bet su viskuo, kas jai subjektyviai atrodo neteisinga.

Pavojus nacionaliniam saugumui?

Pavojus nacionaliniam saugumui?

O tai gali būti net ir ledai. Jei etiketė – rusiška. Arba pavartotas apibūdinimas „senovinių ledų“, kuris vėliau laisvai traktuojamas kaip „sovietinių ledų“. Nenoriu net pagalvoti, kiek problemų ir nervų teko tam smulkiam verslui, siekiančiam (tiesa, reikia pripažinti – nesėkmingai) pažaboti visiškai nemotyvuotas ir sveikam protui prieštaraujančias patyčias, neva nukreiptas prieš prastą tų ledų skonį, nors visų mylima „Baltoji varnelė“ plombyrą gamina pagal tą pat sovietinį receptą.

Puikus manipuliavimo emocijomis pavyzdys: pakieti žodį "senovinio" į 'sovietinio" ir imi tarkuoti už tariamai Kremliaus propagandą. Nes kodėl gi ne?

Puikus manipuliavimo emocijomis pavyzdys: pakeiti žodį „senovinio“ į ‘sovietinio“ ir imi tarkuoti už tariamai Kremliaus propagandą. Nes kodėl gi ne?

Iš tiesų tų žmonių neapykanta sovietinei realybei tokia didelė, kad net neabejoju – jei sovietmečiu būtų buvę išrasti vaistai nuo vėžio – jie reikalautų juos išimti iš rinkos. O iš tiesų sovietmetis, kaip ir bet kuris kitas istorijos tarpsnis, pasižymėjo įvairiomis spalvomis – buvo diktatūra, nepriteklius, teroras ir pan., bet buvo ir jaunos šeimos, mylimi vaikai, visų pamėgti ledai ar opera. Buvo šlykštynių, bet buvo ir intelektualų. Buvo daug blogio, bet pasitaikydavo ir gerumo. Todėl siekti visiškai diskredituoti ir ištrinti 50 m. tautos gyvenimo yra taip pat neteisinga kaip ta santvarka, iš kurios mums pavyko ištrūkti (deja, tik fiziškai).

Iš tiesų daugelis „kovotojų su Kremliaus propaganda“ patys skleidžia propagandą, visus, bent kiek jiems neprijaučiančius, išvadindami vatnikais ir siekdami, kad tų žmonių gyvenimas būtų kuo sunkesnis.

Kova už valstybingumą ar tuščios patyčios?

Kova už valstybingumą ar tuščios patyčios?

Kovai su realiu blogiu pavirtus tiesiog vaiduoklių medžiokle, vis daugiau žmonių „Kremliaus propagandą“ ima laikyti tokiu pat mitu kaip vienaragį ir štai čia ir atsiranda tikroji erdvė Kremliui veikti – visuomenė, atbukinta isterijų ir rietenų, nebepastebės tikrų pavojų, o išgirdusi apie juos manys, kad tai eilinė sirena dėl netikro pavojaus.

Galiu tik paantrinti Leonidui Donskiui, kad psichozė, gąsdinimas ir baimės industrija saugumo nekuria, o manymas, kad vienintelė grėsmė – Kremlius, apskritai atitolęs nuo šių dienų realybės.

Suskaldyta ir persekiojama visuomenė yra pats pirminis ir pats didžiausias nesaugumo šaltinis, kurio niekaip neutralizuos net ir 10 proc. BVP šalies gynybai.

O paradoksaliausia, kad tie nepakantūs, neapykantos pilni žmonės manosi tokiu būdu kovojantys už… taiką. Juk tai lygiai tas pats, kas už nužudymą bausti mirties bausme. Darai lygiai tą patį. Tik dėl neva teisingų motyvų.

Ar man vienai atrodo, kad tai jai tinka labiau, nei Seimas?

Aukuras demokratijai: Britams – Brexit, o lietuviams – antsnukis?

Dėl Brexit įtakos ekonomikai pasisakė dauguma Lietuvos politikų, ekonomistų ir žurnalistų. Tačiau visi kiti aspektai iš esmės nenagrinėti, nors aš negalėčiau sutikti, kad Brexit yra vien tik ekonominis įvykis.

Tai, kad visuomenė iš esmės pradedama laikyti vien tik ekonominiu vienetu ir kodėl tai blogai, pasisakė Aušra Maldeikienė. Nors ir ne su visais jos išdėstytais argumentais sutinku, bet išvada, mano akimis, daugiau, nei teisinga:

„Kai žmogaus ar valstybės gyvenime nugali grynai techninis, pragmatiškas pradas, tai žmogus ar valstybė praranda judėjimo kryptį. Prasminga tik tokia nauda, kuri nenaikina daiktų ir tikrovės esmės (laisvės, atsakomybės, meilės ar gailestingumo). Kai sumenksta ar nyksta meditatyvusis pradas, kuris ir saugo tą bet kokio veiksmo prasmės šaltinį, gyvybė miršta, o šalis galiausiai netenka laisvės.“

Neabejotina, kad normalioje visuomenėje pinigai tėra įrankis, o ne tikslas. Mūsų visuomenėje pinigai paverčiami tikslu, nors savo esme tai tas pats, kas tikslu laikyti kauptuką, o ne bulvių derlių. Su tais pačiais pinigais galima kurti ir naikinti, taigi, pinigai kaip tikslas objektyviai niekinė kategorija. Jei žmogus nežino, kam jam tie pinigai reikalingi, tai kad ir kiek jis jų turėtų, bet žmogiškąja prasme jokio tikslo nebus pasiekęs.

Galbūt todėl taip sparčiai daugėja „auksinio jaunimo„, kuris švaistosi tuo, ko neuždirbo, ir mano, kad pinigų turėjimas (leidimas) savaime yra savirealizacija. Tikroji savirealizacija su pinigais turi bendro tik tiek, kiek jie tarnauja tikslams pasiekti. Kai žmogus tarnauja pinigams, tai reiškia, kad jis neturi tikslo ir niekaip savęs nerealizuoja. Tai tarsi stovėti bulvių lysvėje ir mosuoti kauptuku ore. Galimybių yra, bet jos nenaudojamos.

Supratimas, kad pinigai nėra tikslas, leidžia į pasaulį žiūrėti plačiau ir suvokti, kad Sąjunga – ne tik ekonomika, o sprendimai gali ir normalioje visuomenėje turi būti paremti ne tik pinigais.

Tuo tarpu anglų sprendimas matuojamas vien per šaltą ekonomikos prizmę, visaip kaip nuvertinant jų pasirinkimą ir skaičiuojant (menamus) finansinius nuostolius.

Turėčiau pastebėti, kad Lietuvoje anglų pasirinkimas buvo eskaluojamas 2 kryptimis:

1) Smerkiant David Cameron, kad šis leido tautai pasirinkti;

2) Smerkiant tautą, kad ji (blogai) pasirinko.

Tuo tarpu klausimai, kodėl David Cameron leido tautai pasirinkti arba kodėl tauta taip pasirinko net nebuvo keliami. Dauguma politikų (išskyrus Remigijų Šimašių) išdidžiai samprotavo, kad „liaudis“ esanti per buka nuspręsti, kaip jai gyventi, tai užtat jie nusprendžia geriau. Cinizmo taures skynė parlamentarė Rasa Juknevičienė, pareiškusi, kad pažadų rinkėjams pildymas yra populizmas, Jaunųjų konservatorių lygos pirmininkas Teodoras Žukas, tėškęs, kad „daugiau jokių tiesioginės demokratijos išraiškų“ ir kad „liaudis dar kartą įrodė, kad yra negabi mąstyti„, ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas demokratišką referendumą apibūdinęs kaip „praleistą įvartį„.

Jaunojo konservatoriaus pagiriamasis žodis okupacijai.

Jaunojo konservatoriaus pagiriamasis žodis okupacijai.

O baisiausia, kad šitie jų nepadorūs keiksmai nebuvo įvertinti kaip pavojus demokratijai, nors jie atvirai konstatavo, kad yra prieš tautos valią spręsti. Ar įsivaizduojate, kokioje visuomenėje mes gyvename, jei tokie pareiškimai nesulaukė net kritikos, jau nekalbant apie tai, kad poniai Juknevičienei normaliai reikėjo pasiūlyti eiti ožkų melžti, užuot melžus biudžetą tų, kurių ji tiek negerbia, kad neigia jų teisę rinktis?

Ar man vienai atrodo, kad tai jai tinka labiau, nei Seimas?

Ar man vienai atrodo, kad tai jai tinka labiau, nei Seimas?

Dauguma žmonių (ir būtent vadinamųjų intelektualų) iš tiesų yra tiek nubukinti, kad geba žvelgti tik per ekonominę prizmę, nors… Ta jų prizmė dažnai suformuota visokių mačiulių ir šilėnų, kurie iš esmės objektyvūs tiek, kiek tik gali būti objektyvus nusamdytas ruporas.

Ir štai būtent tokioje visuomenėje, kurioje ekonomikos žinios gaunamos iš banko ekonomistų postų facebook, skurdas yra prilyginamas bukumui ir tinginystei, o laisvė matuojama šlamančiųjų kiekiu kišenėje, mes turime paradoksą, kai Konstitucijos 2 str. skelbia, kad „Suverenitetas priklauso Tautai„, tuo tarpu politikai atvirai samprotauja, kad liaudis esanti per buka tuo suverenitetu naudotis.

Taigi… Ar išsaugojome tai, dėl ko 1991 m. paaukota 14 gyvybių? Ne. Imperija vadinasi kitaip, bet požiūris į žmogų toks pats – liaudis, baudžiauninkas, vatnikas – ne jam spręsti. Ir čia atvirai, ta prasme. Atvirai demonstruojamos tokios pažiūros, o visi linksi, laikina, nes… Ekonomika?

Ką lietuvis gali papasakoti apie ekonomiką anglui, kuris jau geri pora šimtų metų gyvena taip, kaip lietuvis niekados negyveno ir matyt artimiausią dešimtmetį negyvens? Anglas tiek iki ES gerai gyveno, tiek ES gerai gyveno, tiek ir be ES tikėtinai gerai gyvens. Tuo tarpu lietuvis nei be ES, nei su ES gerai negyvena. Ir ar ta ES tikrai tiek jau daug pakeičia, jei emigracijos kryptys liko tos pačios, o srautai tik padidėjo? Jau dvylika metų ES, o MMA vis dar nesiekia 400 Eur.

Pasaulis toli gražu neapsiriboja ES sienomis, o pasaulio praktikoje gausu valstybių, kurios, nebūdamos ES, gyvena gražiai ir sočiai. Vien tik bukas technokratinių ekonomistų požiūris lemia tikėjimą, kad išstodama iš ES Didžioji Britanija pasmerktų save viduramžiams, nors kalba matyt blogiausiu atveju apie laikiną sunkmetį. Ir šiaip jau siūlyčiau moralus apie ekonomiką anglams skaityti tada, kai Lietuva įdarbins bet puse tiek britų, kiek Britanija įdarbino lietuvių.

Britai pasinaudojo savo teise nuspręsti, nes pas juos vis dar gyva demokratija ir valstybės vadovai nelaiko tautos bukomis avimis. Tokios teisės reikia pavydėti ir mokytis, kaip to pasiekti, o ne laikinti parlamentarų, kurie tyčiojasi iš konstitucinių teisių postus, ir skaičiuoti, kiek sublogs statistinio anglo piniginė.

Mūsų pinigais maitinama ponia dalinasi požiūriu į tautos laisvę.

Mūsų pinigais maitinama ponia dalinasi požiūriu į tautos laisvę.

Kiek pamenu, kai Lietuva išstojinėjo iš kitos tokios garsios sąjungos, tai jai ne tik visokie mačiuliai prognozavo finansinį krachą, tačiau buvo vykdoma reali ekonominė blokada. Ar tai pakeitė Lietuvos poziciją? Tai kodėl turėtų pakeisti Anglijos?

Europos Sąjunga nuo kitos garsios Sąjungos iš esmės ir skiriasi tuo, kad dalyvavimas joje – savanoriškas, ir todėl daugiau, nei keistai atrodo Lietuvos politinio elito samprotavimai, kad ši Sąjunga tarsi „privaloma“, o jei tauta nori kitaip, tai velniop tą tautą.

Tikrasis klausimas, kuris rodytų politinę brandą ir pagarbą demokratijai, turėjo būti – kodėl anglai nori išstoti iš Europos Sąjungos?

Ir tik tada, kai Lietuvos politinis branduolys supras, kad priežastys svarbiau už pasekmes ir nustos kovoti su realybe patyčiomis, mes gyvensime kažkaip panašiai kaip anglai. Su pilnesne pinigine ir vertę turinčiu balsu.

O kol kas matau tik nykią provinciją, kur viskas matuojama pinigais ir kišeninių ekonomistų prognozėmis, o dėl pilnesnės piniginės svaigstantys neoliberalai pasiruošę nusispjauti net ir į demokratiją. Kad tik tų euriukų piniginėje daugiau būtų. Nepaisant to, kad jie net nežino, kam konkrečiai jiems anų reikia. Juk nieko vertingesnio už laisvę vis tiek nenusipirksi.

Šis ponas dažnai siūlo ekonominę laisvę. Bet politinę, regis, mielai atimtų.

Šis ponas dažnai siūlo ekonominę laisvę. Bet politinę, regis, mielai atimtų.