Istorijos herojai.

Loving (liet. Lovingai)

Šiandien diskriminacija tapo prekės ženklu.

Ir man toks jausmas, kad kuo labiau tuo spekuliuojama, tuo mažiau tai atjaučiama.

Loving – filmas apie baltaodžio vyro ir juodaodės moters santuoką, už kurią jie buvo baudžiami, areštuojami, jiems buvo grasinama laisvės atėmimu, jei bus pamatyti kartu.

Tai – filmas apie tikrą diskriminaciją, kai šeima turi bijoti išeiti į gatvę, krūptelėti nuo nepažįstamos mašinos, persikelti į kitą valstiją tam, kad nebūtų įkalinti.

Istorijos herojai.

Istorijos herojai.

Ir ši šeima vieną dieną ryžosi stoti prieš JAV Aukščiausiąjį Teismą tam, kad įrodytų savo teisę mylėti vienas kitą ir auginti bendrus vaikus.

Tik 1967 m. JAV Aukščiausiasis Teismas pasakė, kad draudimas tuoktis mišrios rasės žmonėms yra antikonstitucinis ir taip galutinai baigtas persekiojimas šeimų, kurias sudarė skirtingų rasių partneriai.

Istorija apie sunkią pergalę labai jautrioje srityje.

Ištrauka.

konstitucija-61276855

Kas bendro tarp LVŽS, Prezidentės, Konstitucijos ir bankroto administratorių?

Šiuo metu viešojoje erdvėje vis plėtojamas tas naratyvas, esą LVŽS idėjos dėl alkoholio monopolio ar valstybinių vaistinių neatitinka Konstitucijos.

Gal ir neatitinka, tačiau iki šiol Lietuvoje teisės akto neatitikimas Konstitucijai nebuvo laikomas kliūtimi tokį aktą priimti.

Vienas iš tokių stebuklų gimė 2010 m. Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva. Baudžiamasis kodeksas papildytas 189(1) straipsniu, numatančiu atsakomybę už… neteisėtą praturtėjimą. Pagal šį straipsnį laisvės atėmimu iki ketverių metų gali būti nubaustas fizinis asmuo, kuris turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL (19 000,00 Eur) vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Pagal šį straipsnį galimos sankcijos ir juridiniam asmeniui – bauda, veiklos apribojimas ar likvidavimas.

Kiek man žinoma, civilizuotos valstybės tokių sudėčių neturi, nes iš principo pagal tą straipsnį taikoma prezumpcija, kad turtas įgytas nusikalstamai. Tarkim, padovanojo bedarbis anūkas močiutei kokį butuką ir į kalėjimą ją, nes ji gi galėjo suprasti, kad anūkas tų pinigų teisėtai neuždirbo.

Laimei, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas gana greitai išplėtojo doktriną, pagal kurią nubausti pagal šį straipsnį išties sudėtinga – nebeužtenka prokurorui pasakyti, kad „turi tiek ir tiek turto, bet neturi pajamų pagrindimo“. Reikia dar įrodyti, kad asmuo ir anksčiau neturėjo galimybės tokių pajamų įgyti ir pan.

Visgi, LAT praktika turi tendenciją keistis, tad nebūtinai amžinai bus ramu.

Visgi ši norma, nors ir akivaizdžiai koreliuojanti su nekaltumo prezumpcija, buvo tik menka treniruotė prieš tai, kas padaryta su bankroto administratoriais. Irgi Prezidentės iniciatyva.

Aš manau, daug kas pamena tūžmingus Prezidentės pasisakymus apie tai, kad bankroto administratoriai yra vagys.

Jos nemeilė šiai dirbančiųjų kategorijai pasiekė piką 2013 m., kai priimtos Įmonių bankroto įstatymo pataisos, pagal kurias bankroto administratorius skiria… kompiuterinė programa. Teoriškai tai turėjo apsaugoti nuo sukčiavimo, susitarimų su vadovais, neteisingų teisėjų, teisingai nagrinėjančių bylas, bet neteisingai skiriančių administratorius, ir pan. Kad panacėja veiktų iki galo, Vyriausybė priėmė Bankroto administratorių atrankos taisykles,  pagal kurias tą pačią kvalfikaciją turintys administratoriai suskirstyti į 4 skirtingas grupes, o toms grupėms sudarytos absoliučiai skirtingos sąlygos veikti, nes kiekvienos grupės administratoriai turi teisę administruoti skirtingą kiekį įmonių, be to, tam tikroms grupėms teikiami prioritetai administruoti dideles, kitoms – mažas įmones ir pan. Žodžiu, „lygių, lygesnių ir lygiausių“ sistema.

Kapitalizmas? Laisva rinka? Sąžininga konkurencija? Tik ne bankroto administratoriams.

Bet stebuklai tęsėsi – kai bankroto administratoriai prarado galimybę sąžiningai konkuruoti, valstybė nutarė, kad jie dar gali nusistatyti savo paslaugų kainas. Kad būtų išvengta tokios savivalės, patvirtinti Bankroto administravimo išlaidų rekomendaciniai dydžiai ir Minimalūs bankroto administratorių atlyginimų dydžiai.

Kas dabar galėtų paaiškinti, kaip čia susidarė tokia situacija, kad privataus verslo atstovas negali pats pasirinkti klientų skaičiaus ir nustatyti savo paslaugų kainos? Kaip toks privataus verslo atstovas gali konkuruoti rinkoje, jei jis pats gali administruoti pvz. 20 įmonių, o jo konkurentas, priskirtas kitai grupei, – 80?

Ir ką daryti tada, jei tos taisyklės kai kuriems konkurentams apskritai negalioja, nes jie pvz. administruoja virš 100 įmonių, nors maksimalus leidžiamas kiekis yra 80?

Sakysite, reikia kreiptis į teismą? Tikrai reikia, bet kas tada, jei tas teismas, kurio teisėjus, beje, skiria projekto sumanytoja, nusprendžia, kad tokios bylos yra neteismingos nei administraciniams, nei bendrosios kompetencijos teismams? Na, o kitokių Lietuvos Respublikoje tiesiog nėra.

Ir štai tokios, nieko bendro su sveiku protu neturinčios normos, sėkmingai tapo vienos dirbančiųjų kategorijos kasdienybe, nepaisant Konstitucijos imperatyvų, kad Lietuvos ūkis grindžiamas asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę (46 str.), kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju (48 str.).

Galbūt, Prezidentės manymu, bankroto administratoriai – ne žmonės, kad jiems nei sąžiningos konkurencijos, nei teisingo apmokėjimo nereikia? Ir kiek dar dirbančiųjų esant reikalui gali būti priskiriami tai „ne žmonių“ kategorijai, kurioje Konstitucija neveikia, o teismai sako, kad tai – ne jų reikalas?

Pamąstykite.

Nes jei Jus nuoširdžiai jaudina, kad LVŽS gali apriboti teisę prisigerti, Jums turėtų dar labiau rūpėti, kad valstybė jau šiuo metu yra apribojusi galimybę dirbti ir užsidirbti. Jums taip pat turėtų rūpėti, kad kiekvienas žmogus, negalintis paaiškinti, iš kur gavo 19 000,00 Eur, gali būti už tai pasodintas į kalėjimą.

Bet ar Jums rūpi?

Ar kada mąstėte, kiek iš Konstitucijoje įtvirtintų teisių realiai užtikrinamos, kiek yra tos laisvos rinkos, kiek gerbiamos žmogaus teisės? Turbūt ne. Ypač, jei atitinkamas teises pamina ne socialdemokratai ir ne LVŽS.

Visi tie rėkiantys, kad LVŽS sugriaus Konstitucija garantuotą teisingumą, man panašūs į tą „pilietišką jaunimą„, kuris pamatęs pareigūną, pervedantį per gatvę močiutę, nufotografuoja, įkelia į Facebook’ą ir parašo, kad Lietuvos teisinė sistema yra tiesiog nuostabi. Bet kokia ta teisinė sistema iš tikro, supranta tada, kai kreipiasi dėl pavogto automobilio, o surūgusi pareigūnė iškart informuoja, kad didelių lūkesčių nevertėtų turėti.

Ir čia kalba ne apie tai, kad blogai pagirti pareigūnus Facebook’e. Geri poelgiai nusipelno aplodismentų. Visgi, blogai tą menkutę situaciją hiperbolizuoti kaip esą atspindinčią visą sistemą.

Tie, kurie nori tikrai laisvos, demokratiškos, žmogaus teises gerbiančios Lietuvos, turėtų kovoti už tas vertybes kasdien, o ne tik tada, kai Seime daugumą sudarys jų nemėgiama partija.

Labiausiai mane liūdina tas pilietinis nebrandumas, kai demokratija ginama pasirinktinai: tik nuo tų, kurie nepatinka, nors ji turi būti ginama nuo kiekvieno, besikėsinančio į ją.

Ir kol Lietuvoje valdžia bus mylima labiau, nei Tauta, tol mes turėsime tuos paradoksus, kad Konstitucijoje parašyta, bet realybėje neveikia. Nes Konstitucija visų pirma yra Tautai ir apie Tautą. Ji suteikia Tautai teises, o valdžiai riboja galias. Tai kas turi būti labiau suinteresuotas jos veikimu?

Na, o LVŽS aš tikrai gerbsiu, jei jie, užuot konvejeriu stūmę kokias nors neaiškias pataisas, sieks pakeisti Konstituciją, kad tai būtų pagal Ją. Nes tai rodytų, kad jie supranta šio Pagrindinio Dokumento svarbą ir tiki jo tekstu.

Nes Konstitucija yra puiki, bet neįgali.

Ir ne LVŽS ją tokia padarė.

konstitucija-61276855

NAISIAI.FOTO 005

Tai kas gi šiemet įvyko per rinkimus?!

Pradėsiu nuo to, kad nesu nei psichologė, nei politologė, taigi, mano išvados bus subjektyvios ir galimai netikslios.

Visgi, papasakosiu, kaip aš matau tai, kas įvyko.

Nes realiai įvyko svarbus dalykas – pirmą kartą (gal net per visus 26 m.) pasikeitė beveik du trečdaliai Seimo narių. Ir tai akivaizdžiai daug ką veda iš proto. Labiausiai tuos, kurie manė, kad dabar jų „eilė“ arba tuos, kurie jau buvo susidraugavę su esama valdžia ir mažiausiai tikėjosi didesnių pokyčių.

Bet ar tai, kas įvyko, tikrai lems nuopolį Lietuvai ir ar jau reiktų dairytis pigaus skrydžio?

Nemanau.

Išties kalbant apie LVŽS, tai spaudoje akcentuojamos keisčiausios jų idėjos (dar stipriai hiperbolizuojant), dėl ko, jų oponentai trina rankomis ir juokiasi, kad čia nesąmonė ir ta partija neturi jokios ateities.

Iš tikrųjų jokios ateities neturi tik tos partijos, kurios neturi jokių idėjų.

Ir šia prasme TS-LKD, LSDP ir netgi iš dalies LS yra būtent tokios partijos, kurios idėjiškai nieko (naujo) nesiūlo. Jos visos pasižymi stipria orientacija į Vakarus, stipriai neigiamu požiūriu į Rytus, polinkiu liberalizuoti ekonomiką, abejingumu socialinėms problemoms ir pasyvia pozicija žmogaus teisių klausimais.

Iš principo šios partijos tarpusavyje kovoja ir konkuruoja ne idėjomis, bet visokiais skaidrumais, atsinaujinimais, aktyviu jaunimu ir pan. Maždaug „mes visi siūlome tą patį, bet tik mes sugebėsime tai įgyvendinti, nes…„.

Visgi, visos šios partijos pamiršo, kad Lietuvoje (tikroje Lietuvoje, o ne Gedimino prospekte) egzistuoja kiek daugiau nei vienas poreikis. Ir kad ne visi nori būti vakarietiški, kurti startup’us, traukti užsienio investicijas, skirstyti ES lėšas ir leisti dienas – naktis kokiame nors stikliniame verslo centre.

Objektyviai visi tie startup’ai, investicijos ir verslo inkubatoriai yra tinkami tikrai mažiau nei 50 proc. Lietuvos gyventojų – jauniems, veržliems, įsikūrusiems didmiesčiuose ir (dažniausiai) abejingiems šeimai ar socialiniam gyvenimui.

Labai didelė dalis nori ramesnių bei stabilesnių darbo vietų, socialinių garantijų, galimybių gyventi kaimuose arba mažuose miestuose. Ta prasme, iš tikrųjų gyventi, o ne minti Darbo biržos slenkstį.

Ir šie žmonės ilgą laiką buvo palikti likimo valiai, nes nei viena iš politikoje dominavusių partijų nekalbėjo apie socialinę atskirtį, saugumą, šeimai palankias sąlygas, darbo vietas kaimiškose vietovėse ir pan.

Ta prasme, jei ir buvo užsimenama, tai „tarp kitko„, o tada būdavo pereinama prie to, kaip Lietuvoje dygs dangoraižiai, juose sėdės kostiumuoti kompiuteristai, augs BVP, mažės PVM ir pan. Ekonomika apsukriesiems.

Ką tuose dangoraižiuose veiks Prienų ar Telšių rajono gyventojai, niekas nekalbėjo. Nes niekam nebuvo įdomu. Atrodė, kad Lietuva (visa Lietuva) yra Gedimino prospektas su jo Coffe Inn’ais ir kostiumuotais klerkais.

Greičiausiai niekas nepastebėjo, kad net ir Gedimino prospekte kai kurių žmonių avalynė – smarkiai nuavėta, o striukė prašosi išeiti į pensiją.

Nes visi galvojo apie ekonomiką stipriesiems.

Ir štai – atsirado partija, kuri ėmė kalbėti kitaip, kuriai parūpo žemės ūkis, sveika gyvensena, vertybės kažkokios. Kuri siūlė kažką įdomesnio, nei dangoraižiai ir investicijos.

Ar reikia stebėtis, kad ji ir laimėjo?

Mane labiau stebina ne laimėjimo faktas, o konkurentų, ypač antros pagal dydį partijos reakcija, isteriškai kaltinanti tiek tą partiją, kad ji neva pasiūlė kažkokias utopijas, tiek jos rinkėjus, kad jie išsirinko tuos utopistus, tiek galimai ir savo rinkėjus, kad tie neatėmė iš bobučių pasų, neprivertė balsuoti visų (trijų) draugų ir nepadarė dar ko nors „vardan tos„.

Juokas juokais, bet taikyti savo programą kokiems 10 proc. Lietuvos gyventojų, likusius visiškai ignoruoti ir tikėtis, kad už tave balsuos, nes esi arogantiškas ir tiki Lietuva stipriesiems yra… švelniai tariant, naivu.

Man gyvenime teko sėkmė bendrauti su įvairiais žmonėmis – tiek su tais, kuriems sekasi, tiek su tais, kuriems ne. Tų, kuriems sekasi, yra mažiau. Ir, nepaisant visų liberalų išvedžiojimų apie laisvas rinkas ir galimybes gyventi gerai, faktas yra tas, kad tik maža visuomenės dalis turi tokius įgūdžius, kad galėtų gyventi gerai.

Ir apskritai turbūt neįmanoma visuomenė, kurioje visi gyventų gerai, nes didesnes, nei vidutines pajamas dažnai lemia didesni nei vidutiniai gabumai, kuriais pasižymi tikrai mažiau nei pusė populiacijos.

Taigi, Lietuva negali būti planuojama tik tiems, kurie moka 3 užsienio kalbas, baigę programavimą arba finansus ir gyvena Vilniuje.

Lietuva turi būti planuojama visiems – pačioms įvairiausioms socialinėms grupėms. Ką visos dominuojančios partijos pamiršo, nes politikų profiliuose aktyviausiai reiškiasi būtent tie, kurie moka 3 kalbas, išmano programavimą ir gyvena Vilniuje. Tie, kuriems prasčiau sekasi, arba kuklinasi, arba neturi laiko.

Taigi, politikai susikūrė sėkmingų žmonių burbulus Facebook’e, o tada sugalvojo tai perkelti į realybę. Susikurti tokią mini Lietuvą. Maždaug Gedimino prospekto dydžio.

Ir tie rinkėjai, kurie žino, kad jau neišmoks programuoti ir nepersikels į Vilnių, gana ilgai tai kentėjo. Tą abejingumą jų egzistencijai. Bet, pasirodžius partijai, kuri pasakė, kad „mes Jus matome ir apie Jus galvojame“ natūraliai pasirinko juos. Kaip kiekvienas protingas žmogus ir turėtų rinktis.

Ir aš čia kalbu toli gražu ne apie tai, kad LVŽS būtinai pateisins lūkesčius (nors tas įmanoma), o apie tai, kad naivu 3 partijoms orientuotis į 10 proc. rinkėjų, bet planuoti surinkti daugumą balsų.

Ir reikia būti visišku politiniu analfabetu, kad to nesuprastum ir ieškotum kaltų „aplinkoje„.

Asmeniškai aš LVŽS laimėjimą vertinu labai teigiamai vien jau dėl to, kad jie sugebėjo išmėžti daugumą Seime per ilgai užsibuvusių mohikanų, jie (tikėtinai) sugebės išstumti į opoziciją beveik 30 m. Lietuvą valdžiusias partijas ir, svarbiausia, jie priminė, kad Lietuvoje turi būti galvojama apie visus. Kad politika turi turėti idėją. Kad politikas turi orientuotis ne tik į Gedimino prospektą.

Šia prasme R. Karbauskiui, turinčiam esminių interesų „provincijoje“, tas pavyko aiškiai geriau, nei tiems, kurie mažesnius miestus mato nebent iš mokyklos ar savivaldybės aktų salės.

NAISIAI.FOTO 005

Bet kas yra juokingiausia, TS-LKD iki šiol to nesupranta. LSDP galbūt suprato. LS galbūt suprato (nors to ir nesako). O TS-LKD nuoširdžiai mano, kad tie 90 proc. žmonių, kuriems jie realiai nieko nesiūlė, kurių neprisiminė nei iki rinkimų, nei per juos, turėjo už juos balsuoti.

Ir kai tu matai, kad politikas su didele įtaka, bet be idėjos, pralaimi mažai politinei jėgai su idėja, tačiau kaltina tą, kuris turi idėją, o ne savo beidėjiškumą… Tu supranti, kad visgi LVŽS Lietuvai reikalinga. Kitaip 90 proc. gyventojų ir toliau liktų už politikos ribų.

piensa-no-seas-un-borrego

WARM! Konservatnikas

Kai konservatoriai apgailėtinai prapylė rinkimus, tuo dar kartą visiems įrodydami, kad jų kliedesiai apie vatnikus jau kuris laikas įdomūs tik jiems patiems ir daliai neapsiplunksnavusio jaunimo, komentaruose moralizuojančio žmones, kurie savo kūnais gynė Nepriklausomybę, jų gerbėjai pasiuto iki raudonumo.

Su konservatnikais bendrauti būdavo sunku visados, bet šiuo metu tai apskritai beveik neįmanoma, nes isterija pasiekusi klinikinį lygį.

Iš tiesų neadekvačiai isterišką reakciją lemia tai, kad konservatnikai supranta realybę gerokai kitaip, negu daugelis.

Žemiau pateiksiu konkrečias frazes, kurias konservatnikas girdi visiškai kitaip, nei normalus žmogus, ir kurios gali išprovokuoti konservatniko isteriją.

„Manau, kad reiktų stengtis palaikyti gerus santykius su kaimynais.“ – „Noriu prisijungti prie SSRS“.

„Manau, kad krašto gynybai skiriama per mažai lėšų.“ – „Noriu, kad Lietuvą užpultų Rusija“.

„Manau, kad krašto gynybai skiriama per daug lėšų.“ – „Noriu, kad Lietuvą užpultų Rusija“.

„Man nepatinka Dalia Grybauskaitė.“ – „Man patinka Vladimiras Putinas“.

„Aš neigiamai vertinu TS-LKD.“ – „Noriu prisijungti prie SSRS“.

„Aš manau, kad reikalingos ekonominės reformos.“ – „Noriu prisijungti prie SSRS“.

„Aš norėčiau socialiai teisingos politikos/ekonomikos.“ – „Esu komunistas ir noriu prisijungti prie SSRS“.

„ES turi neigiamų bruožų.“ – „Noriu prisijungti prie SSRS“.

„Narystė NATO turi trūkumų.“ – „Noriu prisijungti prie SSRS“.

„Manau, kad konservatoriai nesusitvarkė su krize 2008 – 2012 m.“ – „Noriu prisijungti prie SSRS“. 

„Kritiškai vertinu Landsbergius.“ – „Esu Kremliaus agentas ir noriu prisijungti prie SSRS“.

„Nemanau, kad Austėjos Landsbergienės darželių veikla – skaidri.“ – „Esu Kremliaus agentas ir noriu prisijungti prie SSRS“.

„Balsavau ne už TS-LKD ar LS.“ – „Noriu prisijungti prie SSRS“.

„Manau, kad už žodį „tarybinis“ nereikia sodinti į kalėjimą.“ – „Noriu prisijungti prie SSRS“.

„Man trūksta pinigų pragyvenimui.“ – „Esu komunistas ir noriu prisijungti prie SSRS“.

„Klausausi Gazmanovo.“ – „Noriu prisijungti prie SSRS“.

„Skaičiau Račą/Pro Patrią/Sarmatus/Infą.“ – „Noriu prisijungti prie SSRS“.

„Vakar žiūrėjau tokią laidą per Pervyj Baltyskyj.“ – „Esu Kremliaus agentas ir noriu prisijungti prie SSRS“.

„Man nepatinka gėjai.“ – „Noriu prisijungti prie SSRS“.

Taigi, konservatnikas panašus į PMS kankinamą moterį: pats sugalvoja – pats įsižeidžia. Kaip to išvengti?

Bendraujant su konservatniku, patartina vengti bet kokios institucijų ar visuomenės kritikos (kritikuoti galima nebent socialdemokratus ir LVŽS), deklaruoti meilę Daliai Grybauskaitei, Gabrieliui Landsbergiui, atsiliepti apie Šimonytę tarsi ši būtų laimėjusi Nobelio premiją (ypač vertinga pabrėžti tą faktą, kad ji laimėjo prieš a.a. J. Poželą vienmandatėje).

Nors geriausia sektantų vengti.

piensa-no-seas-un-borrego

Tai, kas iš tiesų nesuderinama, gali puikiai derėti konservatniko galvoje. Jis pats gali būti tiek liberalu, tiek konservatoriumi. O jo oponentas gali būti ir naciu, ir komunistu.

Kuo skiriasi konservatorius nuo konservatniko arba politika, paversta isterija

Ar kada nors susimąstėte, kaip sparčiai plėtėsi „vatniko“ samprata Lietuvos medijoje ir aktyvių konservatnikų galvose?

Tai prasidėjo nuo to, kad taip lyg ir turėjo būti vadinami tie, kurie aktyviai vykdo Kremliaus propagandą, tačiau laikui bėgant vatnikais tapo iš esmės visi, kurie kritikuoja TS-LKD.

Pati idėja nėra nei nauja, nei keista, nes „skaldyk ir valdyk“ yra žinoma nuo Romos laikų ir dauguma partijų pasitelkia šią taktiką, rinkdamosis savo elektoratą. Visgi, būtent TS-LKD yra virtuozai, kurie šią taktiką įvaldę ir naudoja nuo Sąjūdžio laikų. Pristatydami save kaip iš Sąjūdžio kilusią partiją, jie žaidžia vienu jautriausių Lietuvai klausimu – Nepriklausomybe.

Ir ta Nepriklausomybė yra devalvuojama iki tokio lygmens, kad esą patys lietuviai yra savo valstybės priešai – vatnikai, Kremliaus agentai ir pan. Ir jei ne geroji TS-LKD, tai gi tuoj pat Lietuva atsidurtų Sovietų Sąjungoje. Nes jie ir tik jie nori vakarietiškos Lietuvos. Visi kiti nori parsiduoti Putinui, laukti malkų naktinėse eilėse ir valgyti konservus (tikrus konservus, ta prasme).

Tik jų vizija yra teisinga ir tik jie su Lietuvos Saule (ta prasme, Prezidente) priešakyje gali pasiūlyti sočią, saugią ir vakarietišką Lietuvą.

Šiame įraše aš susilaikysiu nuo argumentacijos, kodėl jų vizija yra visiškas muilo burburas. Apie tai gana plačiai pasisakęs Marius Sukesian. Paklausius jo įrašo Jums neturėtų kilti abejonių, kad tarp landsberginės vilties ir realių perspektyvų yra, švelniai tariant, milžiniškas atotrūkis, na, bet aplenkime šią temą.

Geriau paklauskime, kas rodo, kad lietuviai norėtų grįžti į SSRS? Kas leidžia spręsti, kad jie negintų savo valstybės ir noriai pasiduotų Rusijai? Niekas. Pats faktas, kad tiek daug žmonių balsavo už TS-LKD patvirtina, kad viena didžiausių lietuvių baimių yra okupacija. Nes ši partija daugumą savo balsų susirinko tik grasindama okupacija.

Okupacijos žmonės bijo labiau nei skurdo, kuris yra reali perspektyva kelių dešimtmečių laikotarpiu.

Nei vienas iš mano pažįstamų nenorėtų prarasti Nepriklausomybės, nei vienas nenorėtų prisijungti prie Rusijos. Ir vieninteliai, kurie nuolatos kalba apie tai, kad lietuviai esą vis dar svajoja apie sąjungą su Rusija, yra… TS-LKD. Užtat aš kuo nuoširdžiausiai sakau, kad niekas nežemina Lietuvos taip labai kaip ši partija, kuri laisvę mylinčią tautą stigmatizuoja iki kažkokių somnambulų, kurie esą nori ar panorės grįžti į SSRS iškart, kai tik paragaus tarybinių ledų, dešrelių ar dar kokio velnio.

Ir štai čia mes turime suprasti, kad ta beprotybė kilusi visiškai ne iš konservatizmo ir net ne iš meilės Tėvynei. Ta beprotybė kilusi iš tokio labai pragmatiško supratimo, kad, jei įtikinsi žmogų, kad jam gresia kažkas, ko jis labai bijo, ir kad tu jį nuo to apginsi, tai jis balsuos už tave. Panašią taktiką naudoja pvz. smurtaujantys vyrai, kurie sako, kad, jei žmona išeis iš namų, tai jis atims vaikus, namą ir pan.

Konservatnikai siaurąja prasme yra smurtaujantis vyras, kuris pats duoda į galvą ir tuoj pat pasako, kad jei kažkam skųsiesi, išeisi, bandysi kažką keisti, tai bus daug blogiau.

Dauguma tuo tiki. Kad jei neišrinksi partijos, kuri nuolatos kiršina ir stigmatizuoja tautą, tai ateis Rusija ir okupuos valstybę. Tarsi Rusiją galėtų išgąsdinti visokie dagiai, abramikienės ir anūkai.

Ir dabar, kai Jūs jau supratote, kaip daugmaž viskas veikia, Jūs galite nusipiešti gana tikslų konservatniko portretą – konformistas, kuris padarys bet ką, kad gautų tai, ko jam reikia. Ir tai neturi absoliučiai nieko bendro nei su politinėmis pažiūromis, nei su meile valstybei. Tai susiję tik su jo statuso išsaugojimu.

Absoliuti dauguma konservatnikų valgo iš valstybės biudžeto. Valstybės biudžetas siurba lėšas iš ES. Dėl to tikram konservatnikui ES yra tai, kas narkomanui – dozė. Bet kokia ES kritika jam reiškia „užsakymą iš Kremliaus„. Nes jis tiesiog negali suvokti, kad heroinas turi ir neigiamą poveikį sveikatai.

Absoliuti dauguma konservatnikų elementariai nesuskaičiuoja, kad 2020 m. dozės baigsis. Nes joks narkomanas negalvoja apie ateitį. Jei galvotų – nesisvaigintų.

Užtat narkomanas, išgirdęs kalbas, kad Lietuva turėtų pradėti galvoti apie realias ekonomines reformas (kas yra būtina, siekiant nebankrutuoti iškart, kai baigsis injekcijos iš Briuselio), pakrinka iki isterijos. Kam kažką galvoti, jei ES duoda? Kaip jau sakiau apie tai, kad ES injekcijos nėra amžinos, toks tipelis nemąsto. Jis žino, kad šiandien yra gana gerai prisisiurbęs ir kad siurbs dar kažkurį laiką. Tai yra viskas, ko jam reikia. Ir jis tikrai nesuks sau galvos dėl kažkokių realių reformų, ypač, jei dėl to sumažės jo paties komfortas.

Bet kai negali žmonėms pasiūlyti geresnio gyvenimo, gali pasiūlyti baimę. Botagas motyvuoja labai panašiai kaip duona.

Ir kai jau apsibrėžėmė, kas yra konservatnikas, galime trumpai paanalizuoti, kas yra konservatorius. Konservatorius yra asmuo, kuris tiki konservatizmo doktrina, kurios esmė yra išsaugoti tai, kas sena, vengti didesnių reformų, puoselėti tradicines vertybes. Iš esmės konservatizmas yra aukštesnės klasės doktrina, nes nieko keisti paprastai nenori tie, kuriems duotuoju metu yra pakankamai gerai.

Priešpriešą konservatizmui sudaro liberalizmas, kuris teoriškai turėtų siekti pakeisti pasaulio tvarką, sudaryti sąlygas verslui, asmenybės tobulėjimui ir pan. Liberalizmu turėtų degti tie, kurie nėra patenkinti esama santvarka ir nori reformų.

Bet kaip gi čia taip yra, kad tipiškas konservatnikas yra tiek pat konservatortius kiek liberalas? Kaip gi čia taip yra, kad tipiškas konservatnikas rėks, jog galima balsuoti už TS-LKD ir LS, bet ne už LŽVS, kuri idėjiškai yra kur kas arčiau konservatizmo?

Atsakymas yra paprastas – konservatnikas nėra konservatorius. Konservatnikas yra isteriškas sąmokslų kūrėjas, kuriam svarbiausia, kad valdžioje liktų tie, kuriuos jis gerai pažįsta, kad jam asmeniškai netektų kažkokių didesnių išbandymų.

Konservatnikui iš esmės nėra svarbu, ar mokyklose prieš pamokas bus kalbami poteriai, ar berniukai galės eiti į klases su suknelėmis. Viskas, kas jam svarbu, kad jis galėtų žįsti ES krūtį dar bent iki 2020 m.

Na, o tada…

O tada prasidės naujas ir įdomus istorijos etapas, ponai.

Tai, kas iš tiesų nesuderinama, gali puikiai derėti konservatniko galvoje. Jis pats gali būti tiek liberalu, tiek konservatoriumi. O jo oponentas gali būti ir naciu, ir komunistu.

Tai, kas iš tiesų nesuderinama, gali puikiai derėti konservatniko galvoje. Jis pats gali būti tiek liberalu, tiek konservatoriumi. O jo oponentas gali būti ir naciu, ir komunistu.

 

IMGP0642-2

Be vaikų ir augintinių

Paprastai aš gana skeptiškai vertinu lietuvių maniją, vos sulaukus 25 – erių, apsikrauti paskolomis visam gyvenimui (ypač, kai pirkinys – būstas). Kita vertus, manau, kad šią maniją iš dalies skatina šiek tiek keistoka situacija nuomos rinkoje.

Pirmiausia, absoliuti dauguma nuomos santykių nėra tinkamai įforminami, dėl ko ir nuomotojas jaučia baimę, kad nuomininkas kažką sugadins, ir nuomininkas jaučia baimę, kad jį bet kada išmes.

Antra, absoliuti dauguma nuomojamų būstų yra apverktinos būklės – ypač, jei kainos prieinamos vidutines pajamas gaunantiems asmenims. Ten  vis dar galima rasti kilimų ant sienų, prieš 30 m. miltais išklijuotų tapetų ir pan. Ir jei problemos tik tokios, tai pusė velnio, nes dažnai dar būna perpučiami langai, protu nesuvokiamos šildymo sąskaitos arba… pikta šeimininkė gretimam kambary.

Na, ir trečia – nuoma su vaikais ir gyvūnais yra slaptojo agento verta misija, nes daugybė (tikrai daugybė!) nuomotojų nei vienų, nei kitų nepageidauja.

Kodėl?

Geras klausimas, tačiau sudėtingas atsakymas.

Aš dar galėčiau suprasti, jei vaikai ir gyvūnai kaip potencialus žalos šaltinis būtų nepageidaujami naujai suremontuose, liukso klasės būstuose, bet labai dažnai tokie prierašai puikuojasi, nuomojant 20 m. remonto nemačiusius butus.

Ir tada man dėliojasi kelios alternatyvos:

Pirma, savininkas, švelniai tariant, neadekvačiai vertina savo turtą. Ir tai reiškia, kad gali būti problemų gyvenant ir be vaikų ar gyvūnų – mažiausią nusidėvėjimą teks atlyginti dvigubai, laukia isterijos dėl neišplautų indų ir pan.

Antra, savininkas nesupranta, kas yra nuoma, t.y. tas turtas, kurį jis patiki nuomininkui, jo pasąmonėje tebėra valdomas jo ir jis jausis turintis teisę dažnai lankytis „svečiuose“, tikrinti, ar laiku plaunamos grindys ir t.t. ir pan. Tai yra, jis nori gauti nuompinigius, bet kartu pats dalyvauti valdant turtą.

Reziumė?

Lietuvoje iš tiesų dar nelabai suprantama, kad nuomos esmė – valdymo teisės perleidimas kitam asmeniui. Ir kad tai reiškia, jog savininko galimybės dalyvauti valdant nuomojamą turtą yra labai minimalios.

Pinigai mokami būtent už tai, kad mokėtojas galėtų nuomojamu daiktu naudotis savo nuožiūra (iš esmės nekeičiant daikto kokybinių savybių).

Visgi, kuo daugiau visokių reikalavimų daikto naudojimui (be vaikų, be gyvūnų ir pan.), tuo labiau tikėtina, kad savininkas menkai suvokia nuomos santykių esmę ir bus linkęs negerbti nuomininko privatumo, trukdys nuomininkui naudotis butu (kambariu) jo paties nuožiūra.

Sprendimas?

Vengti nuomotis tokius būstus, kurių nuoma apsunkinta neracionaliais reikalavimais (net jei iš pažiūros Jums tai netrukdo), nes, kaip ir sakiau, „be vaikų ir augintinių“ yra tik vienas iš signalų. Labai gali būti, kad jau susitarus dėl nuomos sužinosite ir daugiau keistų sąlygų.

IMGP0642-2

Euroscepticism-EU

Kodėl Seime reikalingi euroskeptikai?

Paskutiniu metu, kai noriu paskaityti apie ES šiek tiek daugiau (ne tik panegyrikas ir ditirambus) ieškausi literatūros užsienio kalba, nes Lietuvoje pasiskaityti kokios nors kritikos ES atžvilgiu yra beveik neįmanoma.

Kodėl? Lietuvos politikai, politikos apžvalgininkai ir žiniasklaida laikosi tokios keistos pozicijos, kad Lietuva yra tarsi ledo lytis, kuri gali plaukti į Rytus arba į Vakarus. Kadangi jie visi nori plaukti į Vakarus, tai bet kokia kritika ES atžvilgiu yra traktuojama kaip pavojus Lietuvos valstybingumui. Esą bet kokia nepalanki informacija gali pakeisti vėjo kryptį ir Lietuva nudreifuos iki Kremliaus.

Visgi, ES yra daug daugiau nei SAPARD’o lėšos ar kita parama, kurią mes turime gauti berods iki 2020 m. ES yra hierarchiškai ir struktūriškai sudėtinga organizacija su nuolat kintančia teisine baze ir kompetencijomis. ES nėra statiška, tai turbūt viena sparčiausiai besivystančių tarptautinių organizacijų, tačiau kiek apie tai kalbama? Net tas faktas, kad ES svarsto apie bendrą kariuomenę, Lietuvoje iš esmės nėra sulaukęs jokio dėmesio, nepaisant tikros ar tariamos Rusijos grėsmės, apie kurią nuolatos kalbama.

Eilinis Lietuvos pilietis, o, esu tikra, ir dažnas politikas apie ES žino labai mažai, dėl ko Lietuva nėra lygiavertė ES narė ir menkai įtakoja ten vykstančius procesus, kurie neabejotinai palies ir Lietuvą.

Kuo skiriasi Lietuva nuo kitų ES narių? Kiek aš pastebiu, kitose ES valstybėse – narėse nėra draudžiama kritiškai atsiliepti ES atžvilgiu, vertinti ar peikti vykstančius procesus.

Iš esmės ir Anglija nusprendė išstoti iš ES dėl to, kad visuomenėje buvo kritinė masė piliečių, nepatenkintų Europos Sąjunga. Tačiau kažkoks nepasitenkinimas, kritika ar galų gale sprendimas išstoti gali būti priimami tik tada, kai yra pasiekiami duomenys. Lietuva ES teisės klausimu yra tarsi informaciniame burbule, kuriame kalbama tik apie tai, ką ES duoda. Apie tai, ką ES atima ar kas apskritai yra ta ES, nutylima, nes bet kokia pozicija ta tema laikoma pavojinga.

Visgi dėl tos baimės realiai vertinti ES, Lietuva atsidūrusi tokiame „pašalpos gavėjo“ statuse, kuriame iš esmės viskas yra gerai ir su viskuo sutinkama, kol ES moka pinigus Lietuvai. Bet aš beveik neabejoju, kad tas santykis gali labai stipriai keistis, kai Lietuva turės pradėti mokėti pinigus ES.

Ir kaip tada šią situaciją paaiškins eurooptimistai, kurie visados sakė, kad ES yra šventa karvė, kuria negalima abejoti?

Taigi, euroskeptikai Seime reikalingi visų pirma dėl to, kad Lietuvoje susiformuotų realistiškesnis Lietuvos ir Sąjungos portretas ir būtų pradėtos vertinti ne tik ES teikiamos naudos, bet ir ES uždedami įpareigojimai.

Euroscepticism-EU

Kita šio reiškinio pusė yra ta, kad net ir esant tokiam informaciniam burbului, koks susidaręs Lietuvoje (kai jokia jautresnė informacija ES klausimu iš esmės neprieinama), yra žmonių, kurie neigiamai vertina Lietuvos narystę šioje organizacijoje ir jie nusipelnė atstovavimo ne mažiau už tuos, kurie palankiai vertina šiuos santykius.

Suprasdami, kad 141 Seimo narys yra visos Tautos atstovai, turime pripažinti, kad Seime privalo būti skirtingų pažiūrų parlamentarų, atstovaujančių įvairias pažiūras turinčių rinkėjų interesus. Nes jei visi Seimo nariai turėtų pasižymėti tokiu pat požiūriu, tai kam tada 141? Galbūt užtektų ir 21?

Aš linkiu suprasti, kad reali valstybės raida ir reali demokratija įmanoma tik tada, kai valstybėje toleruojami ir atstovaujami įvairūs požiūriai. Dėl to euroskeptikai Seime ne tik netrukdytų, bet priešingai, galbūt būtent jie padėtų aktyviai įsitraukti į ES vykstančius procesus, užuot plūduriuojant šone ir džiaugiantis sugar baby statusu.

Vilniaus miesto savivaldybės tarnautoja siunčia mokesčių mokėtojus išsituštinti. Tuos, kurie nebalsavo ir dabar jau nieko negalės iš jos reikalauti.

Apie nusususį politiškumą

Aš nekalbėsiu apie rinkimų rezultatus, nes man jie neįdomūs. Partijos, kuri galėtų mane atstovauti, aš nemačiau iki rinkimų, nematau ir dabar.

Pakalbėsiu apie ką kitą – apie pilietiškumo suvokimą, kurį kemša į galvas media ir visokie „patriotai„, talpinantys socialiniuose tinkluose nuotraukas, kaip jie metė biuletenį į urną ir moralizuojantys, kad balsavimas yra pilietiškumas.

Ir, kad ir kaip aš nemėgčiau tos sovietizmo kortos, bet supratimas, kad pilietiškumas yra balsavimas rinkimuose arba priklausymas partijai, egzistavo būtent tada ir būdingas būtent tokioms valstybėms, kur asmuo privalo būti politiškas.

Nes iš tikrųjų pilietiškumas ir politiškumas yra du skirtingi dalykai. Pilietiškumas yra asmens santykis su valstybe, kuris atsiskleidžia per to asmens lojalumą valstybei. Politiškumas yra asmens santykis su politika, kuris atsiskleidžia per dalyvavimą rinkimuose, priklausymą politinėms partijoms ir pan.

Aš net nemoku apsakyti, kaip man baisu matyti, kad visi tie žmonės, kurie sąžiningai moka mokesčius, tačiau neįmeta biuletenio į balsadėžę kartą per 4 m., yra vadinami nepilietiškais ir kone tautos išdavikais, kai realiai valstybė laikosi ne ant kažkokių biuletenių, ne ant tų balsavimų, įvykstančių kartą per keturis – penkis metus, o ant… mokesčių!

Tik dėl mokesčių tampa įmanoma kažkokia politika, kažkokie socialiniai modeliai, pašalpos, pensijos ir pan. Tačiau tie, kurie dirba ir tiesiogine to žodžio prasme išlaiko valstybę, neva nėra pilietiški, jei neįmetė biuletenio į urną!

Man liūdna matyti pažįstamus, kurie tikrai slepia mokesčius, tačiau selfinasi su biuleteniais ir džiaugiasi aplodismentais, kokie jie – pilietiški.

Bet dar liūdniau matyti visokias savivaldybių magdutes, postringaujančias apie tai, kad nebalsavę jos darbdaviai neva praranda teisę ko nors iš jos reikalauti. Aš nežinau, kaip stipriai žmogui turi būti susisukę, kad jis nesuprastų, jog gyventi iš mokesčių mokėtojų pinigų ir siųsti juos š…, yra mažų mažiausiai… įžūlu.

Vilniaus miesto savivaldybės tarnautoja siunčia mokesčių mokėtojus išsituštinti. Tuos, kurie nebalsavo ir dabar jau nieko negalės iš jos reikalauti.

Vilniaus miesto savivaldybės tarnautoja siunčia mokesčių mokėtojus išsituštinti. Tuos, kurie nebalsavo ir dabar jau nieko negalės iš jos reikalauti.

Ir jei paklausite mano nuomonės, kas yra blogai su Lietuva, tai aš atsakysiu, kad tai: Tas išsverstaskūriškumas, fasadinis pilietiškumas, prisitrynimai prie visokių partijų ir bandymai siekti kažko sau, pasinaudojant politika.

Absoliuti dauguma tų pilietiškųjų su biuletenių nuotraukomis siekia naudos sau – galbūt rinkimuose dalyvauja jų pusbrolis, gal dėdė, o gal kokie nors geri draugai iš kokios nors partijos. Ir kaip gi geriau pademonstruosi lojalumą, jei ne pateikdamas įrodymus, kad ėjai ir balsavai? Nepaisant blogo oro. Gal įdarbins kokioje ministerijoje.

Ir štai šis partine smarve persmelktas materializmas yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje taip blogai gyventi daugumai padorių, atsakingų, sąžiningai besielgiančių žmonių. Nes čia tu gali siurbti pinigus iš biudžeto, pasiųsti mokesčių mokėtojus išsituštinti ir dėtis herojumi, nes kartą per keturis metus atlikai pilietinę pareigą (kuri iš tikro net ne pareiga, o teisė).

Tuo tarpu, jei tu visus tuos metus moki mokesčius ir išlaikai valstybę, tačiau nenueini balsuoti ir nepasimeilini teisingam sugar daddy, tai tu esi prarastoji karta, nevykėlis, nepilietiškas ir jokių teisių neturintis mulkis.

Ir pasakyk, kad čia taip jau toli nuo Putino Rusijos.

P.S. Nenustebsiu, jei artimu metu bus imtąsi iniciatyvos, kad balsuoti privaloma. Juk meilė partijai – geriausias piliečio matas.

 

Yvonne Strahovski - Manhattan Night (Manhattan Nocturne) 720p.mkv_snapshot_12.36_[2016.05.20_10.30.03]

Manhattan night (liet. Manhatanas naktį) – senoviškas kriminalinis trileris

Kriminalinis trileris, kurį aš apibūdinčiau kaip psichologinį kriminalinį trilerį. Pats filmo pastatymas – tarsi pagal senovišką romaną: veiksmas dažniausiai vyksta tamsiu paros metu, herojai vilki paltus, kadras keičia kadrą, o intrigos ir nežinomybės didėja.

Kartu su kriminaline linija atskleidžiami herojų charakteriai, patirti išgyvenimai, šeimos santykiai.

Yvonne Strahovski - Manhattan Night (Manhattan Nocturne) 720p.mkv_snapshot_12.36_[2016.05.20_10.30.03]

Labiausiai mane šis filmas sužavėjo dėl trijų dalykų:

Pirmiausia, tai – senoviškas trileris. Toks, kuriame įtampa kuriama nutylėjimais, gąsdinančiais nutikimais, artėjančios grėsmes nuojauta, o ne šokinėjant stogais ir daužant snukius.

Antra, filme plėtojama istorija turi labai netikėtą atomazgą, kuri verčia susimąstyti apie tai, kiek daug žmogaus gyvenime nulemia jo patirtos dramos. Nes labai dažnai neteisingumas kyla iš to, kad tą sėklą pasėja kažkas kitas.

Ir, trečia, aktorių vaidyba – stulbinančiai tikroviška.

Puikus filmas šaltam rudens vakarui. Rekomenduojamas lovoje su puodeliu karštos kakavos arba garuojančia arbata.

Ištrauka:

 

Tapinas nori būti parodytas seneliams. Matyt pamiršo, kad jį kone dešimtmetį rodė LRT.

Apie konformistų revoliucijas arba kodėl Tapinas neatneš saulės

Kolega Marius parašė puikų, tačiau nesubtilų straipsnį apie tapinoidus, kuriuos apibendrintai įvardijo sovietiniais urodais. 

Ir nors kitu atveju aš sakyčiau, kad tokie apibūdinimai nėra tinkami, tačiau šiuo atveju negaliu būti kategoriška. Kodėl? Tapinoidai kaip ir landsberginiai privatizavo mūsų visų vertybę – laisvę. Jie susiteikė sau mandatą teigti, kad esą Lietuva yra laisva dėl jų ir, kad jei su jais nesutinki, tai tu esi prieš laisvę.

Nors laisvę iškovojo ne Landsbergis, ne Tapinas ir ne TS-LKD. Laisvė yra visos Tautos nuopelnas ir jos savinimąsis man kelia šleikštulį.

Bet visgi šis įrašas ne tiek apie tai, kodėl aš negaliu pakęsti tų, kurie manosi galį disponuoti visos Tautos nuopelnais, kiek apie tai, kodėl Tapinas negali pasiūlyti jokių teigiamų permainų kad ir kaip jo fanatai mėgintų tą teigti.

Po Mariaus įrašo Tapino gerbėjai sukruto, įrodinėdami Tapino vertę Tautai ir kultūrai. Vienas jų netgi kategoriškai rėžė, kad: „Tapino visuomeninė veikla yra bene geriausia kas atsitiko Lietuvai, kas liečia pilietiškumą ir jaunimą. O teigti priešingai galėtų arba visiškas idiotas arba Lietuvos priešas.“ Kurį laiką negalėjau patikėti, kad žmogaus politinės pažiūros ar protas gali būti vertinami pagal tai, kaip jis vertina Tapiną. Ir tada galutinai įsitikinau, kad tas straipsnis apie tapinoidus – teisingas. Tik jame praleista viena svarbi jungtis: Kas sieja Tapiną ir tapinoidus?

O atsakant į šį klausimą galima prisiminti vieną tokią teisėją, kuri daug metų dirbo teisme, gyrėsi, kad yra viena geriausių Lietuvos teisėjų, niekados neturėjusi drausminių nuobaudų, o vėliau, kai jau ją spyrė lauk, tvirtino kovosianti su iškrypėlių teisėjų klanu ir atskleisianti, kokia supuvusi Lietuvos teisinė sistema.

Suprantate, ji daug metų dirbo toje sistemoje, matė, kokia ji, pasak jos pačios, supuvusi, bet… Ryžosi kovoti tik tada, kai jau ją metė lauk.

Ir štai va panašus žurnalistas, kuris daug metų dirbo TV ir buvo ja patenkintas, tačiau, kai jau jį atleido, nusprendė įkurti nepriklausomą televiziją ir kovoti su neteisinga TV industrija.

Tapinas nori būti parodytas seneliams. Matyt pamiršo, kad jį kone dešimtmetį rodė LRT.

Tapinas nori būti parodytas seneliams. Matyt pamiršo, kad jį kone dešimtmetį rodė LRT.

Pastebite bendrą vardiklį? Kova prasideda tik tada, kai nebegali pats iš to šulinio gerti. O kol gali, tai skaniausias vandenėlis.

Ir šitie „praregėjimai„, kokia sistema bloga ir kaip reikia su ja kovoti, būdingi tokiai specifinei žmonių grupei – konformistams. Nes iš principo jie prisitaikys prie bet ko, kad tik gautų kokios nors naudos. O kai jau nebegaus, tai tada pasius ir ims ieškoti teisibės.

Su konformistais išties labai lengva – duok jiems kokį kąsnelį ir dings visos pretenzijos. Nes jie piktinasi tik tuo ir tik tiek, kas jiems patiems nenaudinga. Ir, aišku, būtent dėl tos priežasties konformistai paprastai gyvena gerai – jie sėkmingai prisitaiko prie bet kokios valdžios, bet kokių ideologijų, visiems visados būna stipriai lojalūs ir deklaruoja didžiausią atsidavimą.

Jei žmogus keičiantis santvarkoms išlaiko savo buvusią visuomeninę padėtį, Jūs galite beveik neabejoti, kad tai – patyręs konformistas. Jo vertybės gali per vieną naktį pasikeisti 180 laipsnių kampu, pvz. jis užmigs komunistu, o atsikels konservatoriumi. Arba vos ne 10 m. bus vienos žiūrimiausių (kaip pats tvirtino) laidos vedėju, o paskui ims įrodinėti, kad televizija yra šlamštas.

Kita vertus būtent dėl savo požiūrio lankstumo konformistai negali atnešti kažkokių didesnių pokyčių. Nes jų nuomonė keičiasi priklausomai nuo to, kaip tai paveiks jų piniginę, reputaciją ar dar kokį jiems svarbų gėrį. Ta prasme, konformistas pasaulį vertina griežtai pagal tai, kaip tai paveiks jo interesus.

Tapinas nemetė blogos televizijos. Bloga televizija metė Tapiną. Ir Tapinas ėmė jai keršyti. Bet jei televizija apsigalvos, Tapinas nedvejodamas puls jai į glėbį. Ir manau, kad tai galioja kalbant ne tik apie televiziją.

O beviltišku konformistu gali tikėti tik beviltiški konformistai. Tiksliai tokie politinę ir dvasinę orientaciją praradę jaunuoliai, apie kokius rašė Marius. Nes žmogui, turinčiam kažkokį stuburą ir kažkokį intelektualinį potencialą, natūraliai kiltų klausimas, ką Tapinas veikė tiek metų ir kodėl jo pilietiškumas įsijungė tik rinkimų tiesiojoje, kur – o atsitiktinume – į valdžią prasimušti bando partija, kurios neformaliu garbės nariu jis pats yra!

Taigi, Jūs laukite saulės. O aš jau matau, kad jos nebus.