SignNoDemocracyJustIslam

Visuomenė be tapatybės: Siekis ar… pražūtis?

Paskutiniu metu mane aplanko toks keistas jausmas, kad Vakarų Europos visuomenė pamažu tampa pliurza be aiškių kontūrų, tapatybės ar savasties. Vienodų žmonių mase. Darbo jėga. Vartotojais. Ir niekuo daugiau.

Ir vis labiau galvoju, kad tai mus ir pražudys. Nes jau dabar demografiniais rodikliais atsiliekame praktiškai nuo visų kitų kontinentų ir tampame mažuma. Mažuma savo pačios žemėse.

Nors ši frazė skamba katastrofiškai, bet didžiosiose Europos valstybėse vietinės kilmės gyventojai vis dažniau nebesudaro daugumos, kas reiškia, kad greitai jie nebeturės lemiamo balso savo šalyse. Ir tada matyt bus svarstoma ne tai, ar galima maudytis su burkiniais, bet tai, ar galima maudytis be jų.

Visuomenė, kuri neturi stuburo, tampa lengvu grobiu barbarams, tačiau ši istorijos pamoka praleidžiama negirdomis, nes… Tolerancija virto pelninga preke, kuria galima visaip disponuoti.

Paradoksalu, kad Europos Sąjunga, kuri turėjo sustiprinti Europą, ėmė ją skaldyti, kai iš ekonominės sąjungos pabandė pavirsti į kažką daugiau, kažką, kas beveik atitinka federacijos požymius.

Kultūriškai, kalbiškai ir ekonomiškai skirtingos valstybės pabandė virsti viena didele šeima, tačiau tai darė ne gerbdamos viena kitos skirtumus, o siekdamos tuos skirtumus niveliuoti arba apskritai į juos nekreipti dėmesio. Tokiame kontekste tautiškumas, tradicijos, meilė savo šaliai tapo tokiais antraeiliais, iš mados išeinančiais dalykais, kurie trukdo „integruotis“, nes „integracija“ ES suprantama labai keistai.

Tarkim, musulmonas atvyksta gyventi į ES. Kas yra integracija? Mano supratimu, integracija būtų kalbos išmokimas, prisitaikymas prie vietinių gyvenimo būdo ir papročių, pagarba susiformavusioms tradicijoms, santvarkai, tačiau ES mano kitaip. Europos Sąjungoje integracija laikoma tai, kad atvykėlis gali laisvai gyventi pagal savo papročius ir įpročius, t.y. ne musulmonas įsilieja į jį priimančios valstybės gyvenimą, o ta valstybė pritaiko savo normas taip, kad tas musulmonas galėtų gyventi tarsi ten, iš kur jis išvyko.

Tokiu būdu atvykėliai išlaiko savo kultūrą bei identitetą, tuo tarpu, vietiniai gyventojai vis labiau tai praranda, nes mano, kad integracija yra besąlygiška visokių papročių, kultūrų ir tradicijų samplaika.

Ir tarsi šios painiavos dar būtų maža, greta pasirodo visokie LGBT nariai, rėkiantys, kad vyrai nėra vyrai, o moterys nėra moterys, visokie lygių teisių aktyvistai, kuriems visur viskas atrodo ne lygu, visokie lygybe ir tolerancija susirūpinę tipai, kurie aiškina, kad bet kokie vertybiniai kriterijai yra netinkami, nes jie suponuoja nelygybę.

Ir taip pamažu kuriama visuomenė, funkcionuojanti tik kaip ekonominis vienetas. Tuo tarpu visai šalia – gretimose gatvėse, gretimuose namuose – funkcionuoja kitos visuomenės, kurias sieja daugiau, nei pajamų uždirbimo faktas, kurios turi bendras vertybes ir tradicijas.

Į ES kiekvienais metais atvyksta daugybė asmenų iš trečiųjų šalių, kurie sėkmingai „integruojasi„, atsiveža gimines ir gimdosi vaikus, o pliuralistinė vakarietiška visuomenė tyliai traukiasi į mažumą, nes jokia kultūros ar tradicijų sklaida nevyksta, o gimstamumas mažėja.

Kol musulmonai verčia dukras nešioti skaras ir apsipjaustyti, vakarų visuomenė sako, kad reikia tai toleruoti, nes tokia jų integracija. Tik pamirštama, kad tikėtinai vieną dieną būtent jie sudarys daugumą ir… Vargu, ar bus tokie tolerantiški.

Mano supratimu, Vakarų civilizacijai didesnę grėsmę kelia net ne tie barbarai, kurie sprogdina, pjausto ar mašinomis traiško žmones, o tai, kad tipiškas europietis iš principo net nežino, kas jis yra ir kokia jo tapatybė.

Vakariečiai, su iki begalybės išskydusia morale ir baime vertinti, baime turėti kažkokius įsitikinimus ar prioritetus, yra bestuburiai, kuriuos lengvai valdys tų „integruotųjų“ vaikai. Vaikai, kurie žino, kad svarbiausia – Alachas ir kad moteriai nepadoru maudytis be burkinių.

Nepriklausomai nuo to, ar tam tikri įsitikinimai yra teisingi, jų sklaida ir normiškumas įmanomi tik tada, kai jie apskritai yra. Tuo tarpu ES piliečiai mokomi neturėti jokių įsitikinimų, nes meilė savo tautai ir šaliai gali būti palaikyta kraštiniu nacionalizmu, džentelmeniškumas gali įžeisti feministes, motinystės atostogos gali diskriminuoti vyrus, lytinis ugdymas gali užgauti katalikus, tačiau neugdymas erzina LGBT. Ir taip be galo.

Visuomenėje, kurioje iš visų jėgų stengiamasi išjungti kritinę mintį ir formuoti absoliutų prisitaikymą prie bet kokių ekonominių ar socialinių realijų, įsitikinimai tampa kliūtimi. Žmones, kurie turi įsitikinimų, sunkiau valdyti, formuoti, paversti klausimų nekeliančia darbo mase. Ir užtat jie tampa nemėgstami, jiems priskiriamos radikalų ar paraštinių etiketės. Ir tai puikus signalas kitiems, kad lengviau gyventi, kai tavo nuomonė yra tiek pat lanksti kiek realijos.

Visgi, tokia visuomenė, kuri lengvai pasiduoda bet kokiems pokyčiams ir susitaiko su bet kokiais standartais, praranda orientyrus, tapatybę, prasmę ir tampa tik darbo jėga, kuri gali sėkmingai dirbti bet kokiam ponui – bankui, bažnyčiai, draudimui ar… musulmonui.

O pasaulį kuria tie, kurie žino, kokį jį nori matyti.

SignNoDemocracyJustIslam

Čia ne filmo epizodas. Čia - istorinė akimirka, kaip įvyksta tai, kas neįmanoma.

Sully (vert. Stebuklas virš Hadsono)

Tai turėjo būti eilinis apsilankymas kine. Gerų draugų kompanija. Akcijiniai bilietai. Ir filmas, kurio nei vienas iš mūsų nepamirš.

Pagal tikrą istoriją sukurta drama apie ko gero įspūdingiausią avarinį keleivinio lainerio nusileidimą. Apie 1200 žmonių, susivienijusių tam, kad išgelbėtų 155 lėktuvo keleivius. Apie pilotų drąsą bei profesionalumą. Apie gelbėtojus ir atsitiktinius įvykio liudytojus, kuriems užteko vos 24 min. iš ledinio vandens ištraukti visus lėktuve buvusius žmones.

Čia ne filmo epizodas. Čia - istorinė akimirka, kaip įvyksta tai, kas neįmanoma.

Čia ne filmo epizodas. Čia – istorinė akimirka, kaip įvyksta tai, kas neįmanoma.

2009 m. sausio mėn. 15 d. lėktuvas, reisas 1549, pakilo iš Niujorko LaGuardia oro uosto ir po susidūrimo su laukinių žąsų būriu neteko abiejų variklių. Supratęs, kad grįžti į oro uostą nepavyks, kapitonas Chesley Sullenberger (pravarde Sully) nutarė leistis ant Hadsono upės, kurios temperatūra tesiekė 2 laipsnius. Oro temperatūra buvo minus 20 laipsnių.

Nepaisant avarinio nusileidimo vidury upės ir stingdančio šalčio, lėktuvo katastrofą išgyveno visi jame buvę keleiviai bei įgula. Net ir 2 kūdikiai.

O stebuklas įvyko dėl to, kad 42 m. patirtį turintis pilotas bei jo kolega Jeffrey Skiles iki paskutinės sekundės išlaikė sveiką protą ir padarė viską, kas nuo jų priklausė, kad nusileidimas būtų kuo sėkmingesnis. Bebaimė įgula, lėktuvui plūduriuojant ant vandens, skubiai evakuavo keleivius ant lėktuvo sparnų, kur jų gelbėti atskubėjo visi netoliese buvę laivai bei kateriai. Tiek civiliai, tiek gelbėtojai.

O po to sekė beveik metus trukęs tyrimas, kurio metu abejota, ar dėl katastrofos nėra kalti pilotai, kurie… nesilaikė instrukcijų.

Apie tai, ko nebūna. Kol tai nenutinka pirmą kartą.

Ištrauka:

 

Kreuzweg_trailer42000

Kreuzweg (liet. Kryžiaus kelias) – filmas apie tamsiąją krikščionybės pusę

Filmas, kuris nepatiks davatkoms, atsisakančioms pripažinti, kad religija neteisinga. Filmas, kuris nepatiks tiems, kurie myli Dievą labiau negu savo vaikus.

Kažkada girdėjau, kad musulmonai nustos kariauti, kai savo vaikus ims mylėti labiau nei Alachą. Tas pats tinka ne tik musulmonams.

Kiekviena religija perša ydingą mintį, kad kažkokia esencija (Dievas, Alachas, Buda ar pan.) yra svarbiau, nei šalia esantys žmonės, nors tikrasis Dievas… yra žmonės.

Kreuzweg_trailer42000

Žmogus negali savo elgesio matuoti pagal tai, kas patiks ar nepatiks kažkokiai nepažįstamai substancijai. Tikrasis elgesio matas – pats žmogus. Tai, kas žmogui malonu ir artima, negali būti neteisinga. Tas, kas jam nemalonu ir svetima, negali būti teisinga.

Visgi, katalikybė iki šiol perša mintį, kad teisinga aukotis. O gyventi smagiai esą nuodėmė.

Ir štai filmo epicentre vaikas, kuris tai supranta pažodžiui. Ir vaiko motina, kuriai noras įtikti Dievui, svarbesnis už tą nelaimingą jos įsčių kūrinį.

Filmas, kuriame daug gilumos, daug nutylėjimų ir mažai veiksmo. Visgi, atžiūrėti atgal neįmanoma. Pamiršti irgi.

Liūdesio kupinam vakarui.

Ištrauka.

vaikai

Kodėl Jūsų vaikui reikalingas lytinis ugdymas?

Nors skaičiuojant 2016 – uosius Kristaus metus, dauguma Lietuvos moterų savo vaginoje turėjo daugiau nei 1 penį, ir kai kurios juos net matė dienos šviesoje arba bent jau prieblandoje, tačiau, atėjus Rugsėjui, visados pasigirsta supermamkų choras su hitu tapusiu kūriniu: „Mano vaikui mokykloje papasakojo, kaip atsiranda vaikai! Kaip man dabar gyventi?!„.

Na, o toliau visokie išvedžiojimai – ketvirtokų vadovėlyje nupieštas pimpis ir pan. Ne per seniausiai perskaičiau, kad išleisti „santūresni“ vadovėliai, kuriuose vaikai nemokomi apie lytinius organus. Net nežinau, ką turi daryti mokytojai, jei vaikai paklausia apie tuos organus –  pasakyti, kad ten – paukščiukai, gėlytės ar dar kas? Ar kad mokytojas pats nežino? Aš tikrai nesuprantu, kaip normaliai mokytojas turi vesti pamoką, jei gali pasakyti, kur yra ranka, koja, galva, bet negali pasakyti, kur yra penis ir vagina. Nes vaikai tikrai žino apie tokius organus. Jūs neabejokite.

Apskritai, jei vaikas nėra protiškai atsilikęs arba patologiškai klusnus, tai jis apie lytinius organus ir jų funkcijas sužino gerokai iki ketvirtos klasės. Tarkim, aš anatomijos pradmenis gavau dar iki mokyklos. Žaidžiant gydytojus. Ir ką? Nieko – manęs tai netraumavo, mokyklos tualetuose intymių paslaugų neteikiau ir šiaip lytinį gyvenimą pradėjau tik studijuodama universitete. Ta prasme, rimtai – vien tai, kad anksti sužinojau, jog berniukai turi penius, nepaskatino anksti pradėti lytinio gyvenimo.

Nes apskritai švietimas nieko neskatina. Švietimas padeda suprasti reiškinius. O, suprantant, lengviau nuspręsti, kaip juos vertinti ir kokias jie turi pasekmes. Šia prasme ankstyvas lytinis ugdymas ne tik neskatina, bet atbaido nuo neatsakingų lytinių santykių.

Lytiniai organai kažkuo panašūs į burną. Jei laikaisi higienos ir nededi bet ko, tai gali suteikti daug spalvų gyvenimui. Jei nesilaikai higienos ir neatsakingai kiši ką papuola, tai gali tapti problema. Ir kuo anksčiau vaikai tą supras, tuo daugiau problemų išvengs gyvenime. Net ir tų, kurias patiria tų vaikų mamos, nes kiek aš žinau moterų, kurios nedrįsta eiti į masažus (nes kaip nusirengti prieš svetimą vyrą?), kurios drabužinėse persirenginėja po rankšluosčiais (tarsi kitoms moterims būtų labai įdomus jų kūnas), galų gale, kurioms vizitas pas vyriškos lyties gydytoją prilygsta nusirengimui prieš grupę zekų, ką tik išėjusių iš kalėjimo! Ir aš čia nė kiek nejuokauju.

2016 – aisiais metais, kai porno gali pažiūrėti, ko gero, net ir skrisdamas lėktuvu, daug moterų jaučia tokį patologišką nepasitikėjimą savo kūnu, kad tiesiog paniškai bijo apsinuoginti prieš svetimus, o dažnai ir savus vyrus. Ir būtent tokį požiūrį jos nori įskiepyti savo vaikams. Nes joms tokį požiūrį įskiepijo jų davatkos motinos, vaginą vadinusios gėda. Ir mokiusios, kad prisišlapinti į kelnes yra mažiau gėdinga, nei pritūpti krūmuose, kur gali pamatyti atidi praeivio akis.

Iš tiesų gėdintis galima (ir patartina) blogų poelgių, o ne biologijos. Galbūt tos mamkos, kurios taip akylai saugo vaikus nuo informacijos apie jų kūną, mano, kad Dievas* visus norėjo sukurti hermafroditais, tačiau pavyko tik su sliekais? Nes kitaip neįmanoma suprasti, kodėl joms atrodo gėdinga žmogaus fiziologija ir dauginimosi būdas. Kodėl joms taip nejauku tai, dėl ko tas vaikas ir yra šiame pasaulyje.

Bet kadangi dauguma jų tiesiog nepajėgios perlipti per savo viduramžiškus barjerus ir pripažinti, kad lytiškumas nėra gėdingas, kadangi dauguma jų net nepajėgios ištarti žodį penis, tai aš manau, kad mokykla ne tik gali, bet ir privalo kalbėti apie šiuos dalykus. O tinkamiausias laikas atsakyti vaikui į klausimus yra tada, kai jam tie klausimai kyla. Ne tada, kai jam bus keturiolika ar šešiolika, ne tada, kai jis bus ketvirtoje ar septintoje klasėje.

Lytinis ugdymas turėtų būti natūrali sudedamoji mokymosi proceso dalis ir mokinys turėtų gauti atsakymus apie tai iškart, kai tik jam tie klausimai kyla. Nes kitu atveju jis gaus atsakymus iš kitų šaltinių ir tie atsakymai nebūtinai bus teisingi, ko pasekoje, kukliosioms mamkoms prisieis anksčiau laiko auginti anūkus, o vietoj išsvajoto žento tenkintis prastai besimokančiu vaiko bendraklasiu.

* Kaip taisyklė, dauguma tokių mamkų religingos.

vaikai

Paveikslėlis skirtas tik iliustracijai. Galimi sutapimai su realiais veikėjais - atsitiktiniai.

Kodėl buvę komuniagos tampa aršiais konservatnikais?

Prieš porą savaičių pastebėjau įdomią tendenciją – visi tie kovotojai su vatnikais, visi tie aršūs valstybės (bet iš tikro valdžios) šalininkai turi vieną tokį bendrą bruožą – rusizmą. Net nesu tikra, ar jie patys tai pastebi, bet jų kalboje gausu rusiškų žodžių, jie dažnai skaito ir cituoja šaltinius rusų kalba.

Pagalvojau, kodėl? Ir tada prisiminiau, kas man visados padeda suprasti valstybę – jei nesupranti, kaip veikia valstybė, pagalvok, kaip veikia šeima. Nes valstybė iš principo – labai didelė šeima, kur yra tėvai, vaikai, seneliai ir pan.

Taigi, ar kam teko dalyvauti skyrybų procese? Matėte tuos 2 žmones, kurie kadais vienas kitą mylėjo, gimdė bendrus vaikus ir kūrė bendrą gerbūvį? Girdėjote jų kaltinimus vienas kitam, panieką? O gal teko dalyvauti ir baudžiamojoje byloje, nes neretai greta civilinio proceso pasitelkiamas ir baudžiamasis?

Man visados atrodė keista, kaip žmonės, nugyvenę ne vienus metus po vienu stogu, skyrybų metu pasiunta ir bando perkąsti vienas kitam gerklę. Taip klaikiai, kad šiurpsta ir teisėjai, ir jų atstovai, ir šiaip visi, kas turi bent kokią galimybę tas pjautynes stebėti.  Aš jau nekalbu apie tai, kad vaikai išstatomi už pėstininkus.

Ir tik visai neseniai supratau, kodėl – meilę lengviausia pakeisti neapykanta. Pripažinus, kad tą žmogų mylėjai (arba dar ir myli) būtų kur kas sunkiau jį paleisti, nei įtikinus save, kad jis yra parazitas, kuris griovė tau gyvenimą.

Kažkokiam konservatnikui tai buvo tas pats, kas pasistatyti buvusios žmonos nuotrauką prie lovos. Užtat ją suplėšė, t.y. užpaišė dar tą pačią dieną.

Kažkokiam konservatnikui tai buvo tas pats, kas pasistatyti buvusios žmonos nuotrauką prie lovos. Užtat ją suplėšė, t.y. užpaišė dar tą pačią dieną.

Įtikinus save, kad jo nekenti, nelieka liūdesio, skausmo, apgailestavimo… Lieka tik šiurpi neapykanta, kerštu degančios akys ir negailestingi smūgiai vienas kitam. O to pasekoje vaikus reikia vedžioti pas psichiatrus. Bet užtat tėvams lengviau.

Kažkas tokio ir su valstybe. Tie, kurie buvo lojaliausi, kurie nuoširdžiai dirbo sovietinei santvarkai, kurie movėsi kelnes prieš komunistų partiją, iki šiol nėra pamiršę tos meilės. Ir kaskart, maudamiesi kelnes prieš naująją valdžią, prisimena tą senąją ir tada ją koneveikia, kad nesijaustų išdavikais ir svetimautojais.

Jų kraujyje įaugę rusiški filmai, rusiškos knygos, rusiški keiksmažodžiai, netgi rusiška griežtos rankos politika (dėl ko jie visi taip myli Dalią Grybauskaitę). Užtat jie visur aplink mato rusiškumą – žmogus natūraliai labiausiai pastebi tai, kas jam pačiam būdinga. Ir tada užplūsta ta buvusios meilės nostalgija, kuri išliejama išvadinant visus aplink vatnikais, Kremliaus agentais ir pan. epitetais. Dažnai tai paskaninant visa tirada rusiškų keiksmų, žodelyčiais „von„, „žertva„, „suka“ ir pan.

Ta prasme, skyrybos yra sunkus dalykas. Nepriklausomai nuo to, ar tu skiriesi su sutuoktiniu, ar su valdžia.

Paveikslėlis skirtas tik iliustracijai. Galimi sutapimai su realiais veikėjais - atsitiktiniai.

Paveikslėlis skirtas tik iliustracijai. Galimi sutapimai su realiais veikėjais – atsitiktiniai.

Ši protu nesuvokiama egzekucija detaliai reglamentuota. Kad auka kentėtų tiksliai tiek, kiek reikia. Ne per mažai.

The Stoning of Sorya M (liet. Sorajos M užmėtymas) – tikra istorija apie Sorajos M užmėtymą akmenimis

Šį filmą žiūrėjau prieš kelis mėnesius, tačiau jis vis dar tupi mano galvoje. Ir prisimenu jį taip dažnai, tarsi tai būtų mano pačios patirtis.

Filmas ne apie feminizmą ir ne apie islamą. Filmas apie bekraštį žmonių žiaurumą, primityvumą, nemeilę artimui. Filmas apie arabų kultūrą, kurioje diegiamas požiūris, kad moteris neverta nieko. Net humaniškos mirties.

Matyt labiausiai sukrečianti aplinkybė, kad filmas pastatytas pagal tikrą istoriją – realios moters gyvenimą ir mirtį siaubingose kančiose. Ir apie jos tetos drąsą bei didvyriškumą papasakoti pasauliui, ką padarė jos dukterėčiai.

Filmas tikrai ne „lengvam“ vakarui, nes baigusi žiūrėti verkiau taip, tarsi būčiau ją asmeniškai pažinojusi. Sceną, kaip užmėto, teko prasukti, nes tiesiog… buvo per baisu.

Visgi, kalbant apie techninę pusę, nufilmuota labai gražiai, matoma daug gražios Irano gamtos, pastatų, nemažai kultūros, gyvenimo būdo detalių. Nemažai egzotikos suteikia ir originalo (persų) kalba, kuri leidžia pasijusti tarsi nuvykus į tą gražią, paslaptingą, bet visgi labai kraupią šalį.

Labai tikiuosi, kad šis filmas (kuris Irane uždraustas) bus mažas žingsnelis link to, kad šios brutalios tradicijos (kurios egzistuoja iki šių dienų) būtų pasmerktos ne tik kitatikių, bet ir pačių musulmonų. Iš tiesų, kiek teko skaityti, tai formalus pagrindas, kodėl šis filmas draudžiamas Irane yra tai, kad… per žiauriai atvaizduota užmėtymo scena.

Galite patikėti? Jie mano, kad per žiauru tai stebėti TV ekrane, tačiau ne per žiauru uždaužyti gyvą žmogų iki mirties miesto centre, stebint (ir dalyvaujant) jo artimiesiems ir draugams.

Ištrauka: 

Ši protu nesuvokiama egzekucija detaliai reglamentuota. Kad auka kentėtų tiksliai tiek, kiek reikia. Ne per mažai.

Ši protu nesuvokiama egzekucija detaliai reglamentuota. Kad auka kentėtų tiksliai tiek, kiek reikia. Ne per mažai.

 

autum-wallpaper_6

The fundamentals of caring (liet. Slaugos pagrindai) – lengvam, bet minčių kupinam vakarui

Susirangiusi lovoje su mažučiu Apple sterblėje, ilgai naršiau internete, galvodama, kokį filmą išsirinkti vėlyvai šeštadienio nakčiai. Ir nors planavau rinktis romantinę komediją, tačiau nei vienos, kuriai norėčiau skirti savo laiką, neradau. Ir štai – mano akys užkliuvo už Fundamentals of caring.

slauga

Prisiminiau, kad skaičiau teigiamus atsiliepimus apie šį filmą, o ir ištrauka paliko gerą įspūdį. Visgi, tikėjausi daug mažiau, nei gavau.

Tikėjausi lengvos ir juokingos dramos su keliomis įžvalgomis apie gyvenimą, o gavau įtraukiantį ir sudrebinantį flmą apie negalią, draugystę ir mirtį. Apie tai, kaip vienas žmogus gali pakeisti tavo gyvenimą, apie tai, kaip draugystė gali nugalėti diagnozes.

Filmas labiausiai stebina tuo, kad siužetas – gana paprastas, veiksmas vyksta daugiausiai vienos kelionės metu, tačiau reikšmingi akcentai, puiki aktorių vaidyba ir nuostabios įžvalgos neleidžia nuobodžiauti nei minutės.

Baigiau žiūrėti apie 3 val. ryto, bet dar nesinorėjo miegoti. Norėjosi pagalvoti apie tai, ką gavau.

Negaliu globoti kitų, prieš tai nepasirūpinęs savimi“.

Ištrauka:

Iliuzijos kainuoja tikrus pinigus.

Kodėl reikėtų vengti BBD – Bankų, Bažnyčios ir Draudimo bendrovių

Mano manymu, šiame pasaulyje yra 3 institucijos, kurios pridaro daugiau žalos, nei naudos, o būtent – Bankai, Bažnyčia ir Draudimo bendrovės (BBD).

Neabejoju, kad tai skamba taip blogai, jog dalis davatkų jau geria Valerijono lašus, įklimpę paskolose nervingai gniaužia kumščius, ruošdamiesi atsakomiesiems komentarams, o apsidraudę būstus, automobilius, sveikatas, gyvybes ir pelargonijas… Šitie matyt ramiausi, nes draudimas yra tas dalykas, kuris įsibrauna į gyvenimą, per daug neatkreipdamas dėmesio. Didelė dalis žmonių tikėtinai net pamiršę, ką konkrečiai yra apsidraudę (ypač, jei įmokos nurašomos iš banko sąskaitos).

Kodėl BBD?

Nes visos šios institucijos parduoda iliuziją. Bankas – iliuziją, kad gali sau leisti tai, ko iš tikrųjų negali. Ir negalėsi dar 30 m. Arba niekados. Draudimo bendrovės – iliuziją, kad esi saugus. Bažnyčia – iliuziją, kad esi geras žmogus ir kažkas tave saugo. Bėda ta, kad už tas iliuzijas dažniausiai sumokama per didelė kaina. Kartais tik pinigais. O kartais net ir gyvenimu.

Iliuzijos kainuoja tikrus pinigus.

Iliuzijos kainuoja tikrus pinigus.

Ir nors įprastai labiausiai skalbiu bankus, bet jie yra geriausi iš BBD. Atsakingai įvertinus skolinimosi sąlygas bei galimybes, yra tikimybė, kad paskola bus išmokėta ir netgi bus gauta naudos, nepriklausomai nuo visų papildomų mokėjimų bankui (palūkanos, sutarčių sudarymo mokesčiai ir pan.). Taigi, bankas yra tas piktas blogas vilkas, kurį kartais galima apgauti.

Antra pagal blogumą instituciją – Draudimo bendrovės, kurios parduoda dalį gerų paketų, bet absoliuti dauguma – šlamštas. Geri paketai iš esmės yra privalomasis ir KASKO draudimai. Visokie ten būsto, namų apyvokos daiktų, gyvybės ir pan. draudimai, dažniausiai yra iliuzija, kuri subliūkšta, įvykus draudžiamąjam įvykiui, kai paaiškėja, kad nuostoliai nesiekia nustatytos maržos, buvo pažeista kokia nors 10 šriftu 15 puslapyje parašyta sąlyga ar pan.

Kalbant apie būsto draudimą, tai jei būstas nėra medinis ar šiaip visiškai sukiužęs, draudiminio įvykio tikimybė – arti 0. Iš principo – karas, atominė bomba ar kitokios panašios aplinkybės. Bet šitie dalykai priskiriami force majeure ir už juos draudiminė išmoka nemokama, t.y. jei Jūsų namą sunaikins rusų tankai, tai su jais ir aiškinkitės – draudimas Jums nepadės.

Na, o blogiausia institucija, be abejo, yra Bažnyčia.  Šitos reikėtų net ne tai, kad vengti. Geriausia lankstu apeiti, nes ten dirba tokie makaronų kabintojai, jog, netyčia užsukęs, imsite ir patikėsite, jog kažkoks bičas prieš daugiau nei 2000 m. vaikščiojo vandeniu ir atpirko Jūsų nuodėmes avansu. Dėl ko dabar galite vesti visus iš proto, pakuždėti bičui su sutana į ausį, sukalbėti poterius ir vėl vesti visus iš proto.

Manau, kad Bažnyčia žmones labiausiai ir masina tuo, kad ji siūlo nuodėmių atleidimą. Kažkada tiesiog parduodavo indulgencijas, o dabar liepia sukalbėti poterius už auką. Prešingai vyraujantiems mitams, kad tikintieji yra geresni žmonės, atlikti tyrimai rodo, jog geranoriškesni ir labiau linkę dalintis kaip tik tie, kurie nepraktikuoja jokios religijos. Nes jie nesusikuria savo galvoje spazmo, kad kažkoks bičas su sutana gali atleisti blogą elgesį.

Bet blogiausioji dalis net ne tas mitas, už kurį žmonės mėto aukas į dėžutes, net ne tie jų pinigėliai, skiriami vienai brangiausių struktūrų išlaikyti, bet tai, kad Bažnyčia kaip institucija yra amorali. Istoriškai ji tiek kartų susitepė savo mundurą, kad net pats blogiausias politikas jau būtų atsistatydinęs. Bet tik ne Bažnyčia!

Nepaisant Kryžiaus žygių, inkvizicijos, indulgencijų, pedofilijos ir visų kitų blogybių, kurios persekioja šią instituciją lyg koks prakeiksmas, ji iki šiol jaučiasi turinti teisę mokyti kitus gyventi. Tai visai tas pats lyg prostitutė mokytų susilaikyti.

Ir užvis blogiausia, kad tas mokymas vyksta ne tik tuose puošniuose mūruose, kur piktos davatkos susirenka pasiskųsti gyvenimu ir pasijusti teisesnėmis (nei kad būna įprastai), bet jis kišamas, pasitelkiant visuomenės informavimo priemones, politikus, švietimo sistemą ir t.t. Bažnyčia lyg kokia vikri pelė išnaudoja kiekvieną landą – tikybos pamokos, dalyvavimas visokių organizacijų veikloje, vieši pasisakymai visais visuomenei svarbiais klausimais ir taip be galo. Bažnyčios kaip dvasinio ganytojo mitas toks gajus, kad ji net atleista nuo mokesčių (turbūt vienintelė institucija pasaulyje) ir dar… godžiai ėda iš biudžeto ne tik tikinčiųjų, bet ir visų netikinčiųjų sąskaita.

Matyt gražiausia iš mano matytų Bažnyčių. Bet šiaip dažniausiai jos atrodo kitaip - didelės, pilnos brangių daiktų ir... tuščios žmonių.

Matyt gražiausia iš mano matytų Bažnyčių. Bet šiaip dažniausiai jos atrodo kitaip – didelės, pilnos brangių daiktų ir… tuščios žmonių.

Mūsų draugų ar giminių noras kokį kartą ar du per metus nueiti į Bažnyčią, pasikrikštyti ten kokį vaiką ar susituokti, kainuoja labai didelius pinigus, kurie galėtų būti panaudoti racionaliau, nei vieno tiekėjo protegavimas. Nes aš apskritai manau, kad Bažnyčia turėtų žaisti tomis pat rinkos sąlygomis kaip ir visi – kiek susirenka iš bendruomenės narių, tiek turi. Jei nesusirenka – uždaro filialus.

Apskritai, jei ta Bažnyčia būtų tikrai autoritetinga ir turėtų daug sekėjų, tai matyt kad pinigų iš biudžeto jai net nereikėtų. Pats faktas, kad ta prabanga kiekvienam kaime turėti po kunigą, apmokama iš valstybės biudžeto, patvirtina, kad Bažnyčios poreikis kasdienybėje nėra labai didelis ir kad ne visi filialai – pelningi.

Bet garsiai apie tai kalbėti – ne dievobaiminga. Taigi, turime, ką turime. Labai brangią ir mažai autoriteringą struktūrą, kuri naudojasi tuo, kad vis tiek kas nors panorės susituokti, pasikrykštyti ar kitaip pasirodyti prieš gimines. Visus tuos atsitiktinius priklydėlius galima įvardinti „katalikais“ ir tuo pagrindu melžti valstybę, kad Lietuvoje – visi katalikai ir joks kaimas be kassavaitinių pamaldų neišsivers.

Ir kaip jau galbūt supratote, su BBD galima kovoti tik vienu būdu – gerai įvertinant, už ką mokate ir ar tai verta tos kainos. Ir dar, aišku, kokia tikimybė, kad prekė bus pristatyta.

Sveikas protas yra tikrasis Jūsų vedlys. Tikėkite juo ir nesuklysite.

Blackboard with chalk

Apie vargšus valstybės tarnautojus, kurie norėtų, bet negali

Įrašą apie valstybės tarnautojus planavau seniai. Visgi, parašyti pasirodė gana sudėtinga. Morališkai.

Kodėl?

Nemaža dalis mano pažįstamų ir vertinamų žmonių dirba valstybės tarnyboje. Ir iš jų aš nuolatos girdžiu, kaip jie mato ir žino tam tikras problemas, bet… Tiesiog negali to pakeisti. Nes tokia sistema. Ir visai nesvarbu, kurioje konkrečiai institucijose jie dirba – tie žmonės puikiai supranta, kad jų atstovaujama institucija dirba apgailėtinai, procesai – neefektyvūs, o kolegos – tinginiai. Bet tiesiog nieko negali. Jie sukasi tame Kafkos procese, ridena tą Sizifo akmenį ir tik karts nuo karto neoficialioje aplinkoje užsimena, kad: „blogai, labai blogai„.

Ir ilgai aš gerbiau tą jų teisę bambėti, nebandant nieko pakeisti. Nes daugelis elementariai nebando.

Bet ar žinote, kuo skiriasi geras darbuotojas nuo blogo darbuotojo? Tarkim, privačiame sektoriuje. Geras darbuotojas yra tas, kuris pastebi problemas, darbo broką ir siūlo, kaip tai išspręsti. Blogas tas, kuris problemų arba nepastebi, arba nebando jų spręsti. Ar įsivaizduojate kokios nors privačios kompanijos susirinkimą, kuriame būtų pagirtas treti metai jokios iniciatyvos nerodantis darbuotojas? Ar įsivaizduojate, kad tokį darbuotoją paaukštintų, skirtų jam premiją? Neįsivaizduojama!

Privačiame sektoriuje imtis prastos iniciatyvos yra mažiau rizikinga nei nesiimti jokios, nes, jei nepavyks, tai bosas (jeigu nėra visiškas isterikas) supras, jog bent bandei. Tačiau jei net nebandysi, tai jis supras, kad tau neįdomu ir pasiūlys išbandyti jėgas kitoje srityje.

Valstybės tarnyboje viskas veikia atvirkščiai. Bet kokia iniciatyva (ypač susijusi su veiklos efektyvinimu (de facto etatų mažinimu) arba kokybės gerinimu (de facto darbo krūvio didinimu) dažniausiai sutinkama isteriškai. Tuo tarpu jokios iniciatyvos yra senas geras status quo, kuris reiškia, kad bus maksimali alga už minimalų darbą. Ir dar, aišku, priedai, nes valstybės tarnyboje priedai teikiami vien už tai, kad esi. Dauguma valstybės tarnautojų priedus gauna kiekvieną mėnesį, nepriklausomai nuo darbo rezultatų (kurių dažniausiai apskritai nėra).

Taigi, esant valstybės tarnyboje, būti neiniciatyviu apsimoka – garantuotai gausi algą, visus įmanomus priedus, o laikui bėgant tave gal net paaukštins. Svarbu per daug nesireikšti, kad niekam neužkliūtum ir niekas nesugalvotų išmesti iš darbo. Nes alga, tai realiai ne tokia jau ir maža kaip už nieką.

Būtent tas šiltas lizdas (garantuotos pajamos, garantuota darbo vieta ir pan.) lemia, kad dauguma valstybės tarnautojų yra visiški išverstaskūriai bailiai, kurie drąsiai pamokys privatų sektorių, kaip auginti BVP, kurti startup’us ar kas yra laisva rinka, tačiau patys neišdrįs parodyti net mažiausios iniciatyvos, kad jų atstovaujama institucija dirbtų geriau.

Ir būtent dėl to mes iš naujo ir iš naujo susiduriame su absoliučiai nuviliančiomis situacijomis valstybiniame sektoriuje, kuriame, regis, nėra jokios logikos, jokio efektyvumo ir net elementariai jokio padorumo.

Labai norėčiau pasakyti, kad suprantu tuos žmones, kurie bijo rizikuoti, nes nori išmaitinti savo šeimas, išmokėti paskolas ir išleisti vaikus į mokslus, bet… Lygiai to paties nori ir privataus sektoriaus darbuotojai, kurie kasdien priima rizikingus sprendimus. Lygiai to paties nori verslininkai, kurie rizikuoja visu savo kapitalu. Lygiai to paties nori visi sveiko proto dirbantieji.

Tiesiog jie neturi tos privilegijos gauti algą už tai, kad yra tingūs prisitaikėliai. Ir užtat jie dirba, o ne imituoja darbą. Užtat jie realiai kuria kažkokią vertę valstybėje. Ir valstybė juda į priekį būtent dėl tokių žmonių.

Tuo tarpu visi tie, kurie dreba dėl savo pozicijos ir užuot tarnavę valstybei (valstybės tarnyba, broli!), dreba dėl savo algos ir galimybės kiurksoti kokioje nors įstaigėlėje iki pensijos, yra parazitai, ėdantys tą pridėtinę vertę. Net nepriklausomai nuo to, kad ir jie norėtų geriau.

Geriau neatsiranda dėl to, kad apeini šiukšlę ir paimi algą. Geriau būna tada, kai nuoširdžiai dirbi ir nuoširdžiai bandai pasiekti to, kad tavo atstovaujama įstaiga dirbtų maksimaliai gerai. Net jei dėl to gali prarasti darbo vietą. Nes jei esi tikras patriotas, tikras tarnautojas, tikrai drąsus ir padorus žmogus, tai viešasis interesas tau bus svarbiau už tą tavo algelę, kurią tiėtinai gausi ir kur nors kitur. Nes ne karas ir ne badas. Yra darbo vietų ir ne valstybės tarnyboje.

Visgi, žinodama faktinę situaciją, aš matau tik vieną būdą pasiekti, kad valstybės tarnautojai nustotų bijoti dirbti – terminuotos sutartys, konkursai, kadencijos! Turi būti užtikrinta maksimali įmanoma rotacija. O ten, kur ji objektyviai nėra įmanoma, kvalifikacijos testai ne rečiau kaip kas 5 m. Šita susiformavusi pliurza, kai kokia nors kompiuteriu nelabai mokanti naudotis „tarnautoja„, sėdi 20 m. toje pat pozicijoje ir prašo jaunesnės kolegės už ją suvesti duomenis „į kompiuterį„, turi būti ištaškyta pačiu žiauriausiu būdu – pasiunčiant tą nelaimėlę į Darbo biržą, kur ji kurį laiką sėdės ant mokesčių mokėtojų galvų, pyks ant valstybės, gal net pataps iš konservatnikės tiesiog vatnike arba net nebalsuos ateinančiuose rinkimuose už Gabrielių ar kitą ją prastūmusios parcijos galvą, tačiau galų gale ji ras savo kvalifikaciją atitinkantį darbą ir bus šimteriopai naudingesnė valstybei. Nes ji uždirbs pajamas, užuot jas pravalgiusi.

Štai apie ką mes turime pradėti kalbėti! Apie tai, kada valstybės tarnyba nustos būti šiltu lizdu saviems. Ir nors mums tas nemalonu, nors daugelio mūsų broliai, seserys, draugai ar mylimieji dirba valstybės tarnyboje, mes turime atsimerkti ir pripažinti faktą, kad tinginčių ar bijančių dirbti prisitaikėlių ten nereikia. Nes tie prisitaikėliai suėda tuos pinigus, kuriuos būtų galima panaudoti sveikatos apsaugai, socialinėms reikmėms, galų gale, infrastruktūrai.

Ir kas kartą išgirdę eilinį „aš nieko negaliu pakeisti„, turėtume rasti drąsos pasakyti „tokiu atveju tu gali pakeisti darbą„. Ir taip, matyt, toks patarimas nesušildys santykių ir neduos greitų rezultatų, gali būti, kad toks patarimas net įžiebs konfliktą (labai tikėtina), tačiau, jei norime gyventi gerai, turime būti reiklūs tiek sau, tiek savo artimiesiems.

Ir nebegalime tiesiog ramiai toleruoti to parazitavimo mokesčių mokėtojų sąskaita. Nes tas, kuris gauna iš valstybės biudžeto pinigus už blogą darbą, yra ne kas kita kaip vagis, apvaginėjantis visą visuomenę.

Blackboard with chalk

 

 

double

Apie dvigubų standartų žalą arba lupk savus skaudžiau nei svetimus

Aš kartais galvoju, kad labai daug problemų pasaulyje išsispręstų pakeitus vieną vienintelį dalyką – atsisakius dvigubų standartų. Ir tai galioja visur – tiek didžiojoje politikoje, tiek versle, tiek ir žmonių santykiuose.

Kas yra dvigubi standartai? Tai – padėtis, kai mes skirstome žmones į „savus“ ir „svetimus„, o „saviems“ taikome gerokai palengvintas sąlygas. Apie tai gana taikliai parašė p. Marius, pažymėdamas, kad žmonių reakcija labai skiriasi priklausomai nuo to, kieno elgesys vertinamas.

Tai atrodo logiška ir patogu. Su „savais“ pyktis nesinori, be to, jei Tu užsimerksi prieš „mažus“ savų trūkumus, jie galbūt taip pat užsimerks prieš Tavo trūkumus, bet… Iš tikrųjų viskas kitaip. Tą dieną, kai pirmą kartą pasinaudosite dvigubais standartais, Jūs prarasite tą žmogų. Prarasite, nes jis pastebės ir žinos, kad Jūs jo atžvilgiu nesate reiklus, dar daugiau, jis žinos, kad Jūsų moralė – lanksti kaip VDU studijos ir kad Jūs lengvai užsimerksite ir prieš kitas Jo nuodėmes. Jis žinos, kad Jus tenkina bet koks elgesys. Ir jokio nuspėjamumo, jokios etikos santykyje nebeliks. Nes santykis nebebus varžomas susitarimais, kas yra priimtina, o kas ne. Nes ten, kur dvigubi standartai, iš esmės priimtina viskas.

Tas, kuris taiko dvigubus standartus, savo psichologija yra mušama moteris, kuri teoriškai supranta, kad tai – blogai, bet praktiškai gali su tuo susigyventi. Suprantate, nebūna taip, kad banditėlis duotų į dūdą jau pirmo pasimatymo metu. Viskas prasideda vėliau. Ir net nebūtinai nuo smūgio.  Signalas, kad reikėtų nubrėžti ribas, gali būti užgaulus žodis, stumtelėjimas, lengvas plekštelėjimas per pakaušį ar pan.

Mušama moteris reaguoja dvigubais standartais – jei tokią situaciją jai papasakotų jos draugė, tai ji neabejotinai patartų mesti tokį netikėlį. Bet jei tai nutinka jai, tai ji pasiruošusi sugalvoti pateisinimų – bloga nuotaika, įtampa darbe, jos klaidos ir t.t. ir pan. Daugeliu atveju ji net neišdrįs apie netinkamą elgesį pasikalbėti. Ir vėliau tiesiog gaus į galvą. Galbūt net ir su plyta. Nes tas, kuris muša, labai aiškiai supranta, kad ta moteris neturi jokių standartų. Ir kad ji pakęs bet ką, kad tik jis su ja būtų.

Visgi, dvigubi standartai įsitvirtina kaip tam tikra norma, susiformavusi iš dalies neteisingai interpretuojant etiketo reikalavimus, iš dalies pasikliaunant visokiais šarlatanais, aiškinančiais, kad konfliktai griauna santykius.

Taip, konfliktai tikrai gali sugriauti santykius. Bet jei vengdamas konfliktų aukosi savo įsitikinimus ir moralę, tai sugriūsi pats. O sugriūti pačiam juk blogiau, nei sugriauti santykius? Nes kas tau iš tų santykių, jei Tavęs kaip asmenybės, nebėra?

Mano viena nepaprastai protinga (buvusi?) draugė man yra sakiusi, jog „kažkas turi pasakyti, kad Karalius nuogas„. Visgi, man regis, jai tai priklauso nuo, kas yra Karalius. Yra Karalių, kuriems ji to nepasakys.

Ir vat tas dvigubų standartų reikalas, kai „saviems“ ir „svetimiems“ yra iš esmės kitokios taisyklės, lemia, kad tikrų savų nebelieka. Nes savas yra tas, kuris laikosi tų pačių taisyklių kaip Tu, kuris atitinka Tavo dorovinius įsitikinimus, kuris yra patikimas, lojalus, kovos draugas.

Ar galėtų kariai toleruoti būrio kolegą, kuris kartais rūko su priešo kareiviais? Matyt, ne. Tai kaip galima toleruoti draugą ar bendramintį, kuris kartais nusispjauna į bendrus susitarimus?

Ir ne, aš čia jokiu būdu nesakau, kad būtina nutraukti visus ryšius po pirmos ar antros klaidos. Klausimas yra, kaip į tai reaguoti ir kiek klaidų galima toleruoti. Ir, mano manymu, pati blogiausia reakcija yra apsimetimas, kad savas nepadarė nieko blogo, kad jis gali laužyti susitarimus, kad Jo elgesys nebus pasmerktas.

Nes tada to „savo“ nebevaržo jokie standartai ir susitarimai, o jo „savumas“ tėra saviapgaulė. Ir būtent dėl to, kad gerai žinotumėte, kuo galima pasikliauti, o kuo – ne, kas su Jumis, o kas – prieš Jus, Jūs turite draugams ir kolegoms būti keleriopai reiklesni nei svetimiems. Jūs galite nutylėti, jei nuorūką numeta Jums nepažįstamas žmogus, bet negalite nutylėti, jei taip pasielgia Jūsų draugas. Jūs galite susilaikyti nuo komentarų apie abejotiną kitos partijos politiką, bet negalite nekritikuoti savos partijos, jei ji elgiasi ne pagal susitarimą. Jūs netgi galite būti gana abejingas kitų įmonių veiklai, bet privalote kalbėti apie blogybes, esančias Jūsų įmonėje.

Nes pasaulis pradedamas švarinti nuo savo kiemo. Ir jei tu gali pakęsti šiukšles savame kieme, tai tu esi neįgalus padaryti pasaulio švaresne vieta.

Dėl to raginu drąsiai atsisakyti dvigubų standartų ir savus lupti skaudžiau nei svetimus. Nes savi yra savi. Nes dėl to jie ir yra savi.

double