Sovietinis mentalitetas ar meilė pinigams – kas didesnė blogybė?

Žmonės mėgsta priežasčių ieškoti ten, kur jų nėra ir būti negali.

Tarkim, apsitorčinęs narkomanas negyvai uždaužo posūnį ir keliose „šviesiose“ galvose netikėtai gimsta idėja, kad tai dėl to, jog vaikus pagal įstatymą mušti galima (nors niekad nebuvo galima).

Tada tos „šviesios“ galvos skubos tvarka prastumia teisės aktą, pagal kurį vaikų jau ne tik mušti, bet ir šiaip su jais tokio intensyvesnio kontakto (net ir psichologinio) palaikyti negalima.

Tai va, kažin kiek ilgai teks laukti, kol dar koks narkomanas užmuš kokį vaiką? Arba kol visuomenė supras, kad tas įstatymas priimtas ne dėl to narkomano? Ir ne dėl kito narkomano? Įtariu, kad pirmas bus greičiau nei antras.

Bet tai gana vykusi iliustracija, kaip absoliuti dauguma žmonių nesuvokia priežasčių ir pasekmių santykio.

Panaši situacija ir su „sovietiniu mentalitetu„, kuris kaltinamas dėl visų Lietuvos blogybių. Vienas mano draugas aktyviai rašo straipsnius, kaip sovietmečiu buvę blogai ir kaip užtat dabar žmonės gobšūs parazitai. Ir kuo daugiau metų praeina nuo sovietmečio, kuo mažiau žmonių jį beprisimena, tuo jis aktyvau apie tai rašo, lyg tikslas ir būtų priminti bei suversti kaltę.

Eilinis gobšus tinginys skaito tuos straipsnius ir teisina savo parazitavimą tuo, kad jį, matai, traumavę eilės prie žirnelių.

Bet ar tikrai žmonės yra tokie, kokie yra, dėl sovietmečio?

Kuo toliau, tuo aiškiau suvokiu, kad pagrindinis dalykas, dėl ko žmonės tampa godžiais prisitaikėliais, nėra sovietmetis. Tai – pinigai.

Dauguma žmonių, kurie kitu atveju būtų padorūs bei adekvatūs, gavę finansinę injekciją iš „tinkamo šaltinio“, tampa marazmatikais ir fanatikais, nes kur kas labiau nei kokie ten prisiminimai apie žirnelius ar kolchozus motyvuoja noras išmokėti kartonkę, aplankyti Kanadą ir skaniai paėsti.

Absoliuti dauguma žmonių kasdien gyvena baimėje ne dėl to, kad buvo sovietmetis ir net ne dėl to, kad jis gali vėl prasidėti, o dėl to, kad jie neišmokės paskolos, negalės nusipirkti naujų batų ar kavos iš Coffee Inn.

Yra du būdai užvaldyti žmogų – prievarta arba pinigai. Ir, žinokite, antras kur kas efektyvesnis, nes, kai grasini žmogui ginklu, tai visados yra rizika, kad, trumpam praradus budrumą, tas ginklas bus išmuštas tau iš rankų ir nukreiptas į tave patį.

Kai duodi žmogui pinigų, nėra jokios rizikos, kad jis bandys juos išmušti ir atsukti prieš tave patį.

Užtat bent jau Lietuvoje labai dažnai matau tokį reiškinį – koks nors protingas, intelektualus žmogus argumentuotai kritikuoja valdžią, atkreipia dėmesį į įvairias problemas ir… Ir netikėtai jis tampa tokiu skystu kolaboruojančiu gobšiu parazitu, kuris lyg sutiktų, kad kažkur yra kažkokių problemų, bet iš esmės tuoj pat pridurs, kad yra ten koks nors teisės aktas ar tai va Landsbergis apie tai jau kalbėjo, ar tai Kubiliaus vyriausybė išgelbėjo Lietuvą…

Tu ilgai galvoji, kas tam žmogui nutiko? Ar VSD pagrobė jo šeimą? O gal netyčia įkišo virbalą į rozetę? Ne, dažniausiai priežastis būna elementaresnė – jis susipažįsta su kokiu „teisingu“ dėde, gauna „teisingą“ darbą ir jo noras keisti pasaulį į gerą išgaruoja sulig ta diena, kai gauna pirmąją algą. Arba net ir anksčiau.

Užtat realus žmonių valdymas vyksta toli gražu ne per prievartą, o per elementarius ekonominius santykius. Jei esi protingas, tau pasiūlys šiltą vietą vien jau tam, kad „nedrumstum vandens“ ir netrukdytum „teisingiems“ dėdėms „teisingai“ spręsti savo reikalus.

Ir tu greičiausiai sutiksi, nes užaugai šeimoje, kur buvo akcentuojama, kaip svarbu pinigai, pats kali savo vaikams, kaip svarbu pinigai. Tau apskritai atrodo, kad vienintelis realus žmogaus vertės matas yra pinigai. Nes apie kitokius matus niekas tau nepasakojo.

Reta mama aiškina vaikui, kaip svarbu santarvė šeimoje, demokratija ar padorumas. Bet dažna nuo pat ankstyviausio amžiaus kala, kaip svarbu baigti mokslus, rasti gerą darbą ir gerai gyventi.

Materialinės gėrybės yra mūsų laisvės fikcija, kuri realiai ne kas daugiau kaip mus kaustančios grandinės. 

Žinau, kad maždaug šioje vietoje dauguma ima purtyti galvą ir manyti, kad „nusišneka hipė„, nes esą kaip be pinigų gyventi.

Esmė yra ne pinigų neturėjimas, o būdai, kaip tuos pinigus uždirbti ir kiek daug dėl jų gali padaryti. Jei gali už pinigus parduoti savo įsitikinimus ir vaikų ateitį, tai tu esi gobšus parazitas. Ir kaltas dėl to tikrai ne sovietmetis.

Jei moki uždirbti pinigų, neparsidavinėdamas, viskas su tavimi gerai, esi padorus žmogus ir kuri tikrąją žmonijos ateitį.

O dabar esmių esmė – kodėl visuomenėje – pradedant žiniasklaida ir bagiant mokykla – taip aktyviai diegiama, kad sėkmingas gyvenimas – pasiturimas gyvenimas? Nes tokius žmones lengviausia valdyti. Jie nesukelia problemų. Juos lengva paveikti. Nepatiks kažkas, sužinos kokio kompromato? Geresnės pareigos, didesnė alga ir problemos kaip nebūta.

Manau, kad iš dalies būtent dėl žmogus atskiriamas nuo kitų žmonių ir paverčiamas sraigteliu – ekonominiu vienetu. Mes skatinami skųsti draugus ir kaimynus, nes tai esą „pilietiška„, skatinami daug dirbti, nes tai esą leis mums „susikurti sėkmingą gyvenimą„, galų gale, skatinami neturėti pastovios gyvenamosios vietos ir pastovių ryšių, nes tai esą „verčia tobulėti.

Šeima, draugystė, lojalumas kitai gyvai būtybei,  o ne bedvasiam, biurokratų užgultam valstybiniam aparatui, tampa atgyvena ir iš dalies jau beveik kriminalizuota.

Žengtas ir paskutinis žingsnis – tėvai atkertami nuo vaikų, nuo galimybės perduoti vaikui savo pasaulėžiūrą ir įsitikinimus, nes jei pvz. vaikas bus įsitikinęs, kad jis nori visą dieną žiūrėti TV, o tėvai kovos su tuo jo įsitikinimu, tai čia neabejotinai tilps po „vaiko unikalumo nepripažinimu“ ar dar kuria nors iš tų sąvokų, kurių net patys rengėjai negalėjo išaiškinti.

Sekantis žingsnis galėtų būti vaikų perauklėjimo stovyklos, į kurias būtų siunčiami nusikalsti linkę vaikai, kuriems tėvai legaliai jokio poveikio daryti negali. O gal net ir vaikų auginimo stovyklos, kuriose tiesiog būtų auklėjami vaikai nuo tam tikro amžiaus. Nes juk valstybė geriau žino, kaip tai daryti.

Kuriama visuomenė, iš kurios pamažu, po vieną mažą dalykėlį atimama šeima, tikėjimas, moralė, laisvas žodis, tradicijos ir visa tai keičiama… Ekonominiais santykiais. Santykiais, kurių svarba daugumai jau dabar didesnė nei asmeniniai santykiai, nes žinau ne vieną porą, kuri vietoje to, kad keistų darbą, pakeitė gyvenimo draugą.

Iš lėto tampame somnambulais, kurių esminė funkcija – dirbti ir uždirbti. Ar tokia visuomenė bus pajėgi išlikti? Kas valdys šią visuomenę, kas formuos jos poreikius? Klausimai, į kuriuos, matyt, atsakys istorija.

Bet pakartosiu – tai nieko bendro su sovietmečiu neturi.

Nes net ir sovietmečiu, kai nebuvo privačios nuosavybės, žmogus turėjo teisę įsikalti vinį į sieną be pranešimo savivaldybei. Jis turėjo teisę, kad ir paslapčia, nusivesti vaiką į Bažnyčią.

Žmogaus teisių ribojimo aspektu sovietmečiu buvo paradoksaliai laisviau. Tik vat žirnelių negalėjai prisiėst iki soties.

Kaip virtuvė atsidūrė svetainėje?

Ar kada pagalvojote, kodėl mūsų mamos turėjo virtuves, o mes tik – kampuką svetainėje?

Teko skaityti, kad pirmieji virtuves į svetainę perkėlė TV režisieriai, kuriems buvo patogu filmuoti namų vaizdelius, kaip žmona gamina valgį ir bendrauja su ant sofos išdribusiu vyru (pamenate „Vedęs ir turi vaikų“?).

Po to šią idėją pasisavino dėl TV pamišusios namų šeimininkės, na, o paskutiniu metu tas populiarėja ir dėl vietos taupymo (ypač naujos statybos butuose labai mėgstama svetainę paversti koridoriumi-prieškambariu-virtuve-svetaine, nes taip tiesiog stebuklingai susitaupo mažiausiai 15 – 20 kvadratų).

Bet ar smagu turėti svetainę – virtuvę viename?

Man – ne.

Pirmą kartą gyvenime turėsiu tikrą virtuvę, o ne svetainę virtuvėje arba virtuvę svetainėje ir man tai beprotiškai patinka!

Kodėl?

Jei žmogus visiškai negamina arba gamina kartą per savaitę, tai svetainė-virtuvė gali būti gera išeitis, tačiau, jei gaminama dažniau, tampa sudėtinga palaikyti tvarką svetainėje, be to, nieko negali būti nemaloniau, kaip barbenti puodais, matant svečiams.

Man asmeniškai svetainė yra priimti svečiams, o virtuvė – juos aptarnauti. Kai šios dvi erdvės yra viename, svečiai neišvengiamai mato kiekvieną neišplautą šaukštą, kas, sutikime, nėra estetiška.

Galų gale, net ir estetiškai svetainė-virtuvė yra nei svetainė, nei virtuvė. Tai tiesiog vieta, kur daroma viskas, kas nedaroma kituose kambariuose.

Todėl man asmeniškai kur kas smagiau turėti tikrą svetainę ir tikrą virtuvę. Ir manau, kad dauguma mėgstančių gaminti moterų turėtų pagalvoti, ar svetainė-virtuvė atitiks jų poreikius.

Planinė ekonomika anno 2013

Prieš kelias dienas gavau laišką, kuriame skambėjo toks klausimas: „Gal mes sugrįžome į SSSR? Tik apie tai nežinome?„.

Susimąsčiau ir aš. Na, kad būtų aiškiau įdėsiu patį laišką.

Kaip suprantate, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos Europos Sąjungos paramos koordinavimo departamentas nutarė nustatyti fiksuotuosius įkainius konsultantams, teikiantiems konsultacijas eksporto temomis.

Kažin, ką tai primena?

Aišku, tai nėra taip įspūdinga kaip tai, kas jau padaryta su bankroto administratoriais, tačiau panašu, kad planinės ekonomikos traukinys, pajudėjęs 2013 m., juda toliau ir esu tikra – greitai turėsime ir daugiau nustatytųjų įkainių, kiek galima uždirbti. Tik klausimas – ar kas nors galvoja nustatyti įkainius, kiek galima išleisti?

Galbūt būtų galima nustatyti ir tai, kad maistas vienam suaugusiąjam mėnesiui negali kainuoti daugiau nei 100 Eur? O vaistai daugiau nei 50 Eur?

Nes jei valstybė tikrai mano, kad sąžininga nustatyti uždarbio ribas, būtų taip pat sąžininga nustatyti ir išlaidų ribas.

Bet būtent to greičiausiai nebus. Todėl kad Lietuvoje nuo amžių amžinųjų yra dveji standartai – tiems, kurie prie lovio (ir čia nebūtinai politikai), ir tiems, kurie toliau nuo jo.

Tiems, kurie yra toliau, paliekamos tik išėdos. Kartais perėstos keletą kartų.

Tačiau lietuvių tauta klusni ir kantri. Mes pakentėme Smetoną, pakentėme Staliną ir Hitlerį, pakęsime ir tariamai laisvos rinkos ekonomiką, kurioje laisvi yra koks 10 proc., o visi kiti – su apynasriais ir žabokliais.

Kas juokingiausia, aš iš esmės neabejoju, kad koks nors kairių pažiūrų jaunuolis, prisiskaitęs liberalistinių pasakų apie laisvą rinką, ims įrodinėti, kad čia viskas gerai ir valstybė gali nustatyti, kiek kas nors gali uždirbti, nes… Nes gali. Nes valstybė. Nes jo akyse valstybė yra kažkas mistiško, neklystančio ir viską žinančio. Na, gali suklysti kokia Graužinienė, Pitrėnienė ar koks Gražulis, bet pati valstybė suklysti negali. Nepriklausomai nuo to, kad ją valdo pitrėnienės bei graužinienės. Arba kas nors kitas jų rankomis, kas bent man atrodo daug logiškiau.

Ir, įrodinėdamas šią konstantą jaunuolis remsis tomis liberalistinėmis fantazijomis, kurias skaitė kokio nors politiko puslapyje vietoj to, kad pats pasidomėtų, kokius rezultatus duoda tokie „apynasriai“, kaip jie paverčia tam tikras veiklas nekonkurencingomis, kaip iškreipia galimybę varžytis (kitaip tai vadinama konkurencija) ir pan.

Dauguma bankroto administratorių po 2013 m. reformos, kuria Prezidentė nustatė, kiek skalsi gali būti jų duona, atsidūrė ties bankroto riba. Aišku, yra ir mažuma, kuri minėtųjų sąskaita pradėjo gyventi kur kas geriau ir gali būti, kad greitai turės oligopolinę rinką (tai mažumai priklauso ir dviejų puikiai žinomų bankų administratoriai).

Apskritai, tendencija sudaryti skirtingas žaidimo taisykles skirtingiems žaidėjams tik stiprėja, tačiau nematau visiškai jokio susidomėjimo tais klausimais. Vietoj to abstrakčiai spekuliuojama laisvos rinkos, kurios niekas realiai nematė, idėja.

Ar laisva rinka realybėje yra įmanoma? Abejoju. Tam, kad rinka tikrai būtų laisva, reikėtų atsisakyti visų kvalifikacinių egzaminų, licencijų ir pan. Bet net tokiu atveju rinka būtų laisva tik dalinai, kadangi vis tiek tie subjektai, kurie jau sukaupę tam tikrą galią bei įtaką, turėtų kitas galimybes veiklai nei tik pradedantys veiklą. Niekas jiems nesutrukdytų pasinaudoti pvz. dempingu, kad išstumti iš rinkos naujoką.

Užtat realybę suvokiantieji apskritai turėtų kalbėti ne apie laisvą rinką, o apie lygią rinką, kurioje kiekvienam panašia veikla užsiimančiąjam taikomos panašios taisyklės. Tuo tarpu šiuo metu yra priešingai – vienos veiklos nemotyvuotai licencijuojamos, kitos nemotyvuotai nelicencijuojamos, vieni gali įkainius nusistatyti patys (pvz. konsultantai santykių klausimais), o kitiems įkainius nustato valstybė (pvz. konsultantams eksporto temomis).

Vieni asmenys gali patys pasirinkti klientus (pvz. advokatai, turto vertintojai, notarai ir pan.), o kitiems parenka valstybė (pvz. bankroto administratoriai).

Taigi, ar rinka yra laisva? Ne, ji – planinė, tik dabar planuojama ne valstybiniu mastu, o kaip atskiriems, valstybei lojaliems subjektams užsidirbti kitų sąskaita.

Tapinai, paskųsk ir mane!

Žmonių bėda, lemianti visas didžiąsias problemas, yra intelektualinis tingumas.
Ir tipiškas Tapino sekėjas yra toks intelektualinis tinginys, kad, lyginant su juo, net makaka yra mąstytoja.

makakaTuo atveju, jei tas biču iš NeLaisvės TV susižavėjęs jaunuolis ar kokia supermamytė nebūtų tokie intelektualiai nugeibę, savo sultyse verdantys, kritikus blokuojantys narcizai, jie greitai pastebėtų, kad Tapinas reprezentuoja ne ką kitą, o tą jų neva taip nekenčiamą sovietmetį.
Iš esmės pats Tapinas yra natūralus vaikščiojantis sovietmetis, kur reali situacija neturi visiškai jokio ryšio su deklaracijomis.
Ar žinojote, kad sovietmečiu taip pat galiojo Konstitucija ir formaliai buvo laiduojamos iš esmės tos pačios teisės kaip ir dabar? Bėda buvo ne tai, kad tokių teisių ant popieriaus nebuvo parašyta.
Bėda buvo tai, kad valstybė tas teises ignoravo.
Ir štai Tapinas diena iš dienos deda visas pastangas, kad pamatinės žmogaus teisės kaip pvz. teisė į nuomonės laisvę būtų ignoruojamos. Pritariant tam makakų chorui.
Apie ką aš čia? Tapino polinkis siundyti ant žmonių “torpedas” ir rašyti “zajavas” yra lietuviška klasika, kurios negali pavadinti niekaip kitaip kaip tik sovietinio mąstymo paradoksu – iš vienos pusės jis būtų už žodžio laisvę, bet iš kitos tai nebent tuo atveju, jei ta nuomonė atitinka jo nuomonę.
Ir štai va tokia darželio auklėtoja Saulė Šerėnienė išdėstė nuomonę, nesutinkančią su p. Tapino nuomone. Atitinkamai P. Tapinas ėmėsi veiksmų – viešai ją išdergė, pranešė darbdaviui ir dėl solidumo visiems apie tai pasigyrė. Na, kad darbdavys nedrįstų nereaguoti.
Savivaldybės klerkai nutarė, kad su p. Tapinu pyktis nesinori, tai įvarė moteriškei nuobaudą už žodžio laisvę ir padedikavo esą „pasirinkome atsakingesnį, bet sudėtingesnį kelią, orientuotą į jos požiūrio ir vertybių keitimą“. Pamenu, sovietmečiu mintys apie perauklėjimą ir teisingą mąstymą irgi sudarė reikšmingą viešojo gyvenimo dalį.
Tada kaip ir dabar valstybė (savivaldybė) pasakydavo, kas yra teisingas mąstymas, o mąstantys neteisingai likdavo be pajamų šaltinio.
Tiksliai! Pasijutau lyg de javu.
Bet visgi tipiškas Tapino sekėjas, nors ir nepateisinamas intelektualinis tinginys, kuriam Piervyj Baltyskyj atstoja NeLaisvės TV, baigęs kokius tai mokslus, turi kokių tai sertifikatų ant sienų, užtat jis negali sutikti, kad čia – elementarus sovietskas persekiojimas.
Ir prasideda…
Dauguma paaiškinimų tokie nykūs, kad nė neverti komentarų, bet va vienas iš originalesnių – esą mušti vaikus nelegalu (BK 140 str.), tai, vadinasi, ir skirti įspėjimą dėl to “skatinimo” yra normalu.
Pirmiausia absoliuti dauguma žmonių neskiria skatinimo nuo diskusijos. Ir čia jau atsiranda rizika, kad, padiskutavus apie vagystę, greitai bus keliamos baudžiamos bylos dėl skatinimo vogti.
Iš to seka ir antra bėda – žmonės, kurie neskiria skatinimo nuo diskusijos nesuvokia, kad pasakymas, jog mušimas teoriškai yra tinkamas nepilnamečių auklėjimo būdas nėra nei skatinimas mušti, nei prisipažinimas mušus.
Kitu atveju visus diskutuojančius apie mirties bausmės reikalingumą reiktų bausti už skatinimą žudyti arba netgi nužudymą, nes mirties bausmė Lietuvoje taip pat nėra legali.
Sutinkant su logika, kad darbdavys gali taikyti drausminę nuobaudą už viešai išreikštą nuomonę kokiu nors teoriniu klausimu, nesutampančiu su darbdavio interesais, jūs sutinkate, kad banko tarnautojas būtų atleistas iš darbo, jei viešai pasakys, kad bankų įkainiai per dideli, o Maximos kasininkė, jei viešai pasiskųs, kad maisto produktai brangūs.
Jūs duodate valstybei ir atskiriems darbdaviams įrankį greitai ir efektyviai užgniaužti bet kokią kritiką (“kas nors nepatinka? Pažiūrėsim, ką tavo vaikai ės!”).
Sveikinu, (kom)jaunuoliai! Jūs kuriate ateities Lietuvą!
Ai, beje, Tapinai, aš tikrai manau, kad tu – tipiškas sovietinis komjaunuolis.
Paskųsk ir mane.

Vaikų teisių apsauga: popierinė, reforminė ar… isterinė?

Nutikus vienam įvykiui, apie kurį visi žino, nutariau per daug šios temos neanalizuoti, nes ir taip buvo per daug besišildančių to vaiko pelenuose.

Istorija – baisi, bet nei pirma, nei paskutinė. Ir toli gražu tai nėra tik lietuviška realybė, kaip kažkodėl bandoma teigti. Suvedus į paieškos laukelį žodžius „nužudytas vaikas“ panašių siaubų galima prisiskaityti apie visas valstybes, tame tarpe, ir išsvajotąją Norvegiją.

Lietuvos Vaiko teisių apsaugos sistemos neužtenka reformuoti, ją reikia sukurti. Nors ir tai tikrai ne visados apsaugos nuo panašių įvykių.

Keisčiau yra matyti, kaip tai daroma – viena isteriška moteriškė, nelaimei tapusi tautos atstove, klykauja, kad, jei čia kažkas kažkam nepritars ir nepavyks ypatingos skubos tvarka priimti naujo įstatymo, tada vaikus ir toliau bus galima mušti, bet ne užmušti.

Mušti (beje, ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius) draudžia Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str., numatantis atsakomybę už skausmo sukėlimą. Tas straipsnis galiojo ir tuo metu, kai buvo mušamas nužudytas vaikas. Ir kodėl tai nepadėjo, ar ne? Ar dėl to, kad p. Šakalienė nėra susipažinusi su minėtu straipsniu? Ar dėl to, kad jo monstras patėvis neskaitė baudžiamojo kodekso?

Visi aplink rėkia, kad, jei būtų parašyta, kad mušti negalima, tai nebūtų mušęs… Bet gi parašyta. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad vykęs ne vienas ikiteisminis tyrimas dėl vaiko sumušimo. Ne kokioje Norvegijoje. Lietuvoje. Vyko, beje, ir dėl minimo berniuko.

Tai ar tikrai niekur neparašyta, kad vaikų mušti negalima?

zvakutes-savivaldybe-10-1024x683

Akivaizdžiai parašyta ir akivaizdžiai meluojama.

Klausimas, kodėl meluojama? Kodėl žaidžiama primityviomis emocijomis ir rėkiama, kad reikia būtinai kažką kuo skubiau surašyti ir tada neva viskas bus gerai? Reciduojantys narkomanai paskaitys ir elgsis taip, kaip parašyta. Juk jie visados taip ir daro.

Iš tiesų, jei tai tikrai padėtų, tai aš sutikčiau net ant atšvaitų dėti užrašus „vaikų užmušti negalima“. Lygiai kaip dabar rašoma ant cigarečių, kad jos sukelia vėžį. Beje, ar jau visi nustojo rūkyti?

Bėda ta, kad tokios priemonės nepadeda. Padorūs žmonės ir taip žino, kad vaikų užmušti negalima, o nepadorūs nesilaiko įstatymų, ką, beje, patvirtina net ir paskutinis šiurpus pavyzdys – kiek kartų tas niekšas buvo teisiamas?

Bet grįžtant prie temos – kam reikia kažką daryti ypatingos skubos tvarka? Ypač tokiu jautriu klausimu, kur klaidos gali kainuoti labai daug.

Ar ne protingiau viską daryti lėtai, nuosekliai, tariantis su visuomene, psichologais, psichiatrais, analizuojant turimus resursus, kitų šalių patirtį ir pan.?

Šis įstatymas svarbus visai visuomenei, tai kodėl jo priėmimas paliktas vien p. Šakalienės skubotam sprendimui?

Ir čia, deja, yra įtarimų, kurie man nepatinka.

Visų pirma, Lietuvoje norvegiška vaiko teisių apsaugos sistema pristatoma kaip etaloninė, nors, kiek man žinoma, pasaulio mastu ji gana stipriai kritikuojama dėl uždarumo, skaidrumo trūkumo, per didelių vienos privačios institucijos įgaliojimų. Pasigirsta kalbų ir apie tai, kad tokia sistema daliai norvegų tapusi pasipelnymo šaltiniu – valstybė skiria didžiules sumas tiek Bernervert, tiek vaikų globėjams. O ten, kur pelnas, meilei vietos gali ir nelikti, ar ne?

Dabar panaši sistema pradedama formuoti Lietuvoje. Neva vaikams blogai gyventi vaikų namuose (nesakau, kad gerai), tai jie gyvens pas apmokamus globėjus. Bet ar apmokamas globėjas tikrai geriau nei vaikų namai?

Ir čia aš labai sudvejočiau. Taip, kai kuriais atvejais tas globėjas bus jautrus, empatiškas, rūpinsis vaiku, užmegs su juo emocinį ryšį ir tai bus tikrai geriau nei vaikų namai. Bet kiek globėjų nutars pasiimti vaikus globoti dėl pajamų? Aš tokių žmonių tikrai žinau. Ir jų daugės, nes didės apmokėjimas.

Manau, kad daugeliui tėvų netekusių vaikų reikalinga profesionali ir visokeriopa pagalba, kurios dalis globėjų, net ir labai geranoriškų, nemokės suteikti, o kita dalis net nebus tuo suinteresuota.

Norvegijoje globėjai keičiasi labai dažnai, taigi, kalbėti apie kažkokį vaiko ir globėjų emocinį ryšį yra, švelniai tariant, naivu. Nebent mes pripažintume, kad tas ryšys vis iš naujo ir iš naujo „sulaužomas“ ir sukuriamas su kitais globėjais.

Nors finansinis klausimas, kalbant apie vaikus, man neatrodo svarbiausias, tačiau naujoji sistema valstybei kainuos kur kas brangiau (algos globėjams, globėjų mokymai ir pan.), tačiau, ar ji tikrai labiau užtikrins vaiko interesus, yra klausimas, nes sunku vienareikšmiai atsakyti į klausimą, kas yra blogiau – globa institucijoje, kurioje dirba profesionalai, ar globa namuose, kuriuose globoja už algą, bet ne profesionalai.

Aš visiškai sutinku, kad būtina skatinti globą, įvaikinimą ir pan., tačiau vaikų namų skubotas uždarinėjimas ir profesionalų darbo perdavimas žmonėms iš gatvės man neatrodo įtikinančiai gera alternatyva. O tuo atveju, kai mokamas darbo užmokestis, sutikime – tai yra darbas.

Lygiai kaip vaikų namuose dirbdavo įvairios kvalifikacijos ir pažiūrų žmonės, lygiai taip ir globėjais taps patys įvairiausi žmonės, nebūtinai geriausių moralinių savybių. Ypač, kai tas profesionalios globos klausimas stumiamas su tokiu pagreičiu, kad niekas į nieką per daug nesigilina. Atrodo, kad svarbiausia uždaryti vaikų namus, išdalinti vaikus globėjams už algą ir viskas savaime bus gerai.

Jei aš teisingai suprantu siūlymą, tai dabar iš esmės orientuojamąsi ne į tai, kad vaikai realiai turėtų namus, o kad globa būtų „suprivatinta“, t.y. kad vaikų globos institucijos funkcijas atliktų apmokami globėjai. Bet ar tikrai tam vaikui toks jau esminis skirtumas, kam valstybė moka algą už jo globą? Jis juk iš esmės supranta, kad nėra pilnateisis šeimos narys, o labiau „papildomos pajamos“.

Kitas aspektas, kuris išryškėja siūlomų reformų šviesoje yra tas, kad tarsi siekiama, jog globojamų (laikinai globojamų) vaikų skaičius drastiškai išaugtų, kas vėlgi būtų naudinga tiems patiems privatiems globėjams.

Manipuliuojant sąvokomis „smurtas prieš vaiką“, „vaikas negali apsiginti“, pamirštama, kad net Konstitucija laiduoja tėvams teisę auklėti savo vaikus, jau nekalbant apie tai, kad būtent taip visuomenė funkcionavo tūkstančius metų.

Dabar gi tarsi sakoma, kad tėvai yra per daug neprotingi patys auklėti savo vaikus, bet… tai galės padaryti apmokami globėjai.

Pati mintis, kad tėvai yra per daug neprotingi patys auklėti savo vaikus, peršama pasitelkiant pavyzdžius, kurie, sutikime, nėra įprasti.

Asocialių, vaikų neprižiūrinčių šeimų problema turi būti sprendžiama, tačiau galbūt ne tokiu būdu, kad automatiškai visas šeimas prilyginti asocialioms ir uždrausti auklėti vaikus, darant bet kokį (tiek fizinį, tiek emocinį) poveikį?

Tarkim, kunigas Ričardas Doveika kelia visiškai pagrįstą klausimą, ar neleidimas vaikui rengtis ne pagal lytį galėtų būti laikomas emociniu smurtu prieš vaiką. Aš sutikčiau su jo vesija, kad taip, tokia situacija galėtų būti laikoma emociniu smurtu, nes bet koks neigiamas poveikis asmens atžvilgiu gali būti pavadinamas smurtu. Kita vertus, ar įmanomas auklėjimas be neigiamo poveikio?

Jau minėta isteriška tautos atstovė, vengdama atsakymo į klausimą, pateikia labai keistus išvedžiojimus esą tėvai gali tiek leisti, tiek neleisti ir abiem atvejais tai nėra vaiko teisių pažeidimas, bet… Jei jie neleidžia ir vaikas vis tiek to nori, o jie niekur nesikreipia ir nesiaiškina, ar vaikas nepatyrė seksualinio ar kitokio smurto, tai jau galima laikyti nepriežiūra.

Ką nors supratote? Aš – ne. Nes minutės laikotarpiu buvo pasakyti du prieštaravimai: Pirmas, kad tiek leisti, tiek neleisti rengtis kitos lyties rūbais nėra vaiko teisių pažeidimas, bet… Jei vaikui tas noras nepraeina, tai tėvai turi susirūpinti jo emocine bei seksualine patirtimi.

Bet tai visgi kodėl susirūpinti turi tik tie tėvai, kurie… neleidžia? Nes gal tada tie, kur leidžia, irgi ignoruoja vaiko emocinius poreikius ir, užuot išsiaiškinę priežastis, kodėl vaikas to nori, neatsakingai renkasi lengviausią išeitį – leisti rengtis kitos lyties rūbais?

Be to, pagal šį aiškinimą, tėvams yra paprasčiau sutikti su bet kokiu vaiko prašymu (net ir rengtis kitos lyties rūbais), nei nesutikti, nes sutikdami jie nenaudoja emocinio smurto, o nesutikdami turi ieškoti sprendimų, kaip tai pateisinti, na, pavyzdžiui, pasak p. Šakalienės, vedžioti vaiką pas psichiatrus. Juk negalima psichiškai sveikam vaikui kažko neleisti, ar ne?

Stebint iš šono, matau bandymus apsimesti, kad, viską griežtai sureglamentavus, neliks smurto prieš vaikus, nors… Nėra pasaulyje nei vienos valstybės, kurioje nebūtų nusikaltimų, tame tarpe ir vaikų atžvilgiu.

Norint šią problemą kiek įmanoma išspręsti, būtina tam skirti daug laiko, konsultuotis su visuomene, specialistais, atlikti įvairius vertinimus. Tuo tarpu, matau tik kažkokius isteriškus bandymus nukopijuoti vaiko teisių apsaugą nuo Norvegijos, kuri kritikuojama net ir dėl to, kad nepaiso tarptautinių teisės normų vaikų teisių apsaugos srityje, t.y. nesirūpina tuo, kad vaikai pirmiausia būtų perkeliami pas artimus žmones, į panašią kalbinę bei kultūrinę aplinką, nebendradarbiauja su kitų šalių institucijomis, neužtikrina pakankamo bendravimo su tėvais ir pan. Apskritai, minėta sistema yra tokia uždara, kad nieko tikro apie ją net nežinome, o pasiekiantys gandai kartais verčia krūptelėti.

Tai, kas šiandien vyksta, kalbant apie vaikų teisių apsaugą, aš pavadinčiau elementaria isterija. O isterija retai kada duoda gerų rezultatų.

Monogamijos standartas

Įrašą apie monogamiją ketinau rašyti seniai. Jau bene porą metų.

Bet kažkaip vis atidėdavau, nes tema sudėtinga, o ir pati vienareikšmio požiūrio neturiu.

Ta prasme, man monogamija yra dalykas, kurį priimu iš esmės todėl, kad toks yra susitarimas. Kitu atveju galbūt elgčiaus kitaip.

Iš esmės man seksas nėra kažkas esmingo santykiuose ar gyvenime. Taip, man tai patinka. Taip, manau, kad to reikia.

Bet ar rinkčiaus ištikimą vyrą, kuris palieka mane skęstančią, ar užkietėjusį svetimautoją, kuris rizikuotų savo gyvybe, kad mane išgelbėtų? Tikrai antrąjį.

Apskritai istoriškai monogamija buvo labiau taikoma moterims ir iš esmės siekiant užtikrinti tinkamą genofondą.

Esant apsaugos priemonėms, monogamija neteko kažkokios išskirtinės svarbos žmogaus gyvenime.

The-Future-of-Monogamy

Nepaisant to, monogamija įtvirtinta civiliniame kodekse, monogamijos pažeidimai kelia didesnius skandalus nei padidinti mokesčiai. Ta prasme, dauguma politikų lengviau ištvertų krizę, padidinę mokesčius 50 procentų, nei aptikti lovoje su… svetima moterimi.

Pamenate, kaip tai baigėsi JAV Prezidentui? Matote, kaip siūbuoja R. Karbauskio politinė reputacija?

O aš sakau kuo atviriausiai – niekaip nesuprantu, dėl ko tai. Kodėl tiems rinkėjams taip labai reikšminga, su kuo miega jų išrinkti politikai? Na, aš dar suprantu, kai kalba apie gyvūnus ar nepilnamečius, bet jei du (penki, dvidešimt) suaugusių žmonių nutaria tarpusavyje dalintis kūniškais malonumais, kuo tai kenkia rinkėjų interesams?

Ir, apskritai, ar monogamija atlieka kokį nors svarbų vaidmenį visuomenėje?

Iš tikrųjų tai neatlieka.

Du suaugusius, bendrą gyvenimą kuriančius žmones normaliai turėtų sieti daug svarbesnių dalykų nei bendra lova.

Jei svarbiausia, ką gali duoti ar gauti, yra intymūs santykiai, tai čia toks labai jau primityvus, beveik gyvuliškas santykių lygmuo. Ir aš jokiu būdu nesakau, kad nebūna būtent tuo paremtų santykių. Aš tik sakau, kad mane stebina noras būtent tokius santykius laikyti etalonu.

Po filmo „Nepadorus pasiūlymas“ daug  kartų girdėjau moteris sakant, kad jos taip negalėtų. Ir visados noriu atsakyti, kad pirma siūlau susirasti vyrą, kuris pasiūlytų už naktį milijoną, o tada praktiškai apsvarstyti ofertą. Gali būti, kad nuomonė pasikeistų, kai suprastų, jog kelios valandos gali neatpažįstamai pakeisti gyvenimą. Netgi į gerą. Gal ir labai gerą pusę.

Iš tiesų manau, kad net ir skyrybos dažnai būna nulemtos to fiktyvaus standarto, kad sutuoktiniai negali turėti intymių ryšių su kitais asmenimis, kad jie visados turi geisti vienas kito ir pan.

O aš manau, kad kartais santykiai su kitu žmogumi gali būti tai, kas išgelbėtų santykius su sutuoktiniu.

Žmonės vieni nuo kitų pavargsta – tiek fiziškai, tiek emociškai. Kiek paradoksalu, kad legalu išvažiuoti atostogauti atskirai nuo sutuoktinio, bet „nelegalu“ užsiimti seksu atskirai nuo sutuoktinio.

Paradoksalu ir tai, kad žmonės seksą su kitais partneriais linkę priimti kaip asmeninį įžeidimą, nors, kaip aš sakau, tai jų tiesiogiai neliečia. Seksas su kitu gali reikšti tiesiog tai, kad norėjosi sekso su kitu.

Aš negaliu pasakyti, ar blogai tikėti monogamija. Bet man absoliučiai nesuprantama, kai tas tikėjimas primetamas tiems, kurie niekaip tiesiogiai su tavimi nesusiję. Kurių intymus gyvenimas neturi tau jokios įtakos.

Nes seksas toks dalykas, kuris kažkaip esmingiau įtakoja tik tuo užsiimančius. Tai šia prasme tos besipiktinančiųjų stovyklos atrodo gana ironiškai.

Kita vertus, žmogus yra gyvūnas. Ir galbūt jam reikia kažko grynai gyvuliško, kad jaustų prasmę. Galbūt tikrai yra tokių, kuriems vyras/žmona iš esmės yra įsipareigojimas susiturėti nuo sekso su kitais. Net jei skamba gana nykiai.

Rizikos, perkant nekilnojamąjį turtą

Šį įrašą paskatino viena diskusija, kurios metu supratau, kad, nepaisant puikaus kolegos Mariaus darbo, Lietuvoje vis dar per mažai šviesaus proto žmonių kalba apie tai, ką iš tikrųjų reiškia nekilnojamojo turto pirkimas – tiek už paskolą, tiek be paskolos.

Nes net ir tie žmonės, kurie kitais atvejais yra racionalūs, kalbant apie NT tampa kniaukiančiais kačiukais – moterys nori persidažyti sienas išsvajota persikine spalva, vyrai mano, kad bus galima legaliai instaliuoti palikuonis tik tada, kai parves jų gimdytoją į nuosavą būstą, persikinėmis sienomis.

Užtat pirkdami NT žmonės dažnai svarsto ir domisi mažiau nei pirkdami šaldytuvą, ką puikiai iliustruoja butų/namų/kotedžų pirkimas „pagal projektą„.

Įsivaizduokite, kad nueinate į automobilio saloną, pasakote, kad Jums reikia tokio ir tokio automobilio, o salono vadybininkas parodo techninę dokumentaciją ir pasako, kad automobilis bus pagamintas po metų, bet va, Jūs jau galite už jį sumokėti. Manau, kad tokiu pasiūlymu būtų patenkinta labai nedidelė dalis pirkėjų.

Tuo tarpu, kalbant apie NT, žmonės taip ir daro – perka „projektus„, kai dar net nėra aišku nei kaip rezultate tas kūrinys atrodys, nei kokios bus kokybės, nei ar apskritai bus pabaigtas (rangovai ne taip jau retai bankrutuoja).

Išleisti didžiąją dalį savo (ar net skolintų) pinigų už daiktą, kurio dar nėra, yra švelniai tariant naivu. Bet tai, kas kitais atvejais būtų laikoma naivumu, perkant NT vadinama „investicija„.

Žodį „investicija“ žmonės naudoja net nepasigūglinę, jau nekalbant apie išsamesnes studijas. Todėl pamiršta esminį dalyką, kad investicija yra tai, kas duoda grąžos (vaisius, pajamas ir pan.).

Absoliuti dauguma neskaičiuoja, kokia bus galutinė būsto įsigijimo kaina (su visomis palūkanomis, notaro, banko mokesčiais ir pan.) ir kiek kainuos būsto eksploatavimas. Nežinant šių dviejų parametrų, suplanuoti investicijas  yra elementariai neįmanoma, nes… Labai tikėtina, kad sąnaudos, patiriamos būsto įsigijimui ir išlaikymui, bus didesnės, nei numatoma gauti nuomos suma arba kitokia realizacija.

Kalbant apie realizaciją, yra toks įdomus aspektas, kad kone visi (ypač naujų būstų) pirkėjai šventai tiki, kad, pagyvenus tame būste, jo kaina išaugs. Jie pamiršta, kad būstas po kurio laiko nusidėvės, nebeatitiks naujausių madų ir pan., dėl ko jo kaina logiškai turėtų sumažėti. Ne. Absoliuti dauguma tiki, kad jų „nudrožtas“ butas pardavimo metu kainuos daugiau, nei naujai pastatytas.

Šį jų tikėjimą lengvai pakoreguotų pasidomėjimas kad ir naujų automobilių rinka, kur iš salono išvažiavęs automobilis praktiškai išsyk numeta 30 proc. vertės. Su butais tas skaičius šiuo metu nėra toks baisus, bet iš principo butas iš „antrų rankų“ visados bus pigesnis, nei butas iš „pirmų rankų“. Nes pirkimas iš „pirmų rankų“ yra elementari emocija, noras pasipuikuoti, įsivaizdavimas, kad esi lyg koks užkariautojas… pirmasis.

Nukrypstant, tai čia panašiai kaip su moterimis – dauguma vyrų nori būti pirmi, bet retas – paskutiniu.

Bet visus šiuos argumentus, kad būsto pirkimas nebūtinai bus sėkminga investicija ir kad rezultate gali tekti jį parduoti net ir kelis kartus pigiau, nei įsigyta, būsto fanatikai atmeta konstatavimu, kad „būstą turėti yra saugu„, „šeimai reikia būsto“, „savo būste emociškai jautiesi kitaip“ ir pan.

"Turėti savo būstą yra saugu," - sakė jie.

„Turėti savo būstą yra saugu,“ – sakė jie.

Aš negaliu ginčytis dėl trečiojo argumento, nes tai, kaip jautiesi, dažniausiai priklauso nuo to, kaip suvoki tam tikrą reiškinį. Jei tau atsivesti žmoną, draugus, tėvus ar dar kažką į nuomotą būstą yra „ne lygis„, tai, aišku, kad tu nesijausi komfortabiliai nuomotame būste. Visgi, kalta čia tikrai ne nuoma, o paties psichologinis santykis su ja.

Tačiau kiti du argumentai net ne tai, kad netikslūs. Jie neatlaiko elementariausios kritikos.

Taigi, kodėl turėti būstą nėra saugu?

Pirmiausia, jei perkate už paskolą, tai būsto neturite tol, kol neišmokate paskolos. Hipotekos lakštas, kurį pasirašėte, matyt, net ir neskaitę atidžiai (nors jei ir būtumėte skaitę, tai niekas nebūtų pasikeitę), reiškia, kad bankas, pradelsus mokėti skolą, bet kada gali nutraukti sutartį, parduoti Jūsų būstą už bankui patinkančią kainą, o neišmokėtą dalį išieškoti iš Jūsų ir Jūsų sutuoktinio (bendroji jungtinė nuosavybė!) algos iki gyvenimo galo.

Dauguma žmonių mano, kad šita rizika yra nereali, nes gi:

a) Perkant būstą, įmokama bent 15 proc. būsto kainos;

b) Vėliau dar kažkiek įmokama;

c) Būsto kaina padidėja.

Tai, atrodytų, kaip taip gali nutikti, kad dalis jau išmokėta, būstas pabrangęs, o, pardavus jį iš varžytinių, liekate bankui skoloje?

Pabandysiu paaiškinti. Pardavinėjant būstą iš varžytinių, jo kaina pirmu pardavimu mažinama 20 proc. (nuo rinkos vertės), bet pirmu pardavimu dažniausiai neparduodama. Tokiu atveju kaina mažinama dar ir dar, kol galiausiai parduodama už kokius 60 proc. rinkos vertės.

Bet net ir tai dar skamba nelabai blogai, ar ne? Jūs galvojate: „Ok, 15 įnešiau pirkdamas, dar 10 išmokėjau iki sutarties nutraukimo, parduos už 60, tai liks neišmokėta tik 15 proc. (antras pradinis). Visai nebaisi rizika“.

Ir būtų galima su Jumis sutikti, jei ne tas faktas, kad pagal Civilinį kodeksą pirmiausia dengiamos palūkanos, delspinigiai ir pan., o tik paskutine eile – pagrindinė skola (nuo kurios vis auga palūkanos ir delspinigiai).

Taigi, kalbant paprastai, iš Jūsų išieškomos sumos paprastai skiriamos ne skolai dengti, o palūkanoms, delspinigiams, atsiskaitymui su antstoliu ir pan. Pagrindinė skola nemažėja. Netgi priešingai – ji didėja.  Žmogus (ar net visa šeima) atsiduria tokioje apgailėtinoje padėtyje, kad kiekvieną mėnesį iš jų atimama žymi pajamų dalis, bet… Skola tik auga.

Jau nekalbant apie tai, kad atsiskaitymai pagal banko sutartį paprastai ima „strigti“ esant krizei, t.y. tuomet, kai padaugėja bedarbių, sumažėja darbo užmokesčiai ir pan.

Atitinkamai tuo metu dauguma savo būstų nebeišgalinčių išlaikyti žmonių bando juos parduoti, dėl ko nekilnojamojo turto kainos būna gerokai žemesnės nei paprastai.

Taigi, jei gerais laikais Jūs už butą mokėjote šimtą tūkstančių eurų, tai blogais jį gali tekti parduoti už penkiasdešimt.

Na, bet, sakykime, Jūs esate iš tų laimingųjų, kuriems paskolos net ir nereikia (tėvai davė). Ir tuomet Jūs tikrai saugus. Bankas būsto neatims, antstolis į gerklę neįsisegs. Kokios rizikos?

Daugybė.

Pirmoji ir pagrindinė, kad būstas nebus toks kokybiškas kaip atrodė ir jam prisireiks didelio remonto (anksčiau ar vėliau prisireiks bet kokiu atveju).

Antroji, kad jį atims Jūsų ar sutuoktinio kreditoriai. Šiuo atveju įdomus yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pastebėjimas, kad žalos atlyginimo dydis už sveikatos sužalojimą ar gyvybės atėmimą eismo įvykio bylose dažnai didesnis nei… Smurtinio pobūdžio bylose. Kodėl? Nes kai kreditoriai mato, kad yra turto, tai į gerklę kabinamąsi daug atkakliau. Kam plėšytis, kad prisiteist iš kokio narkomano milijoną? Juk jis jo neturi ir niekados neturės!

Bet jei senutę partrenkė atsakingas šeimos tėvas su gražiu namu užmiestyje… Taip, žmonės, deja, tokie. Jie be skrupulų išvys tą šeimos tėvą su jo mažamečiais į gatvę, kad tik gautų „teisingą kompensaciją„.

Kalbant buitiškai, kaip graži mergina gatvėje vilioja vyrų (įskaitant ir nedorų) žvilgsnius, kaip brangi piniginė vilioja vagių akis, taip nekilnojamasis turtas vilioja visokius lupikautojus. Netgi sprendžiant, ar bylinėtis, advokatai dažnai patikrina duombazes apie priešininko turimą turtą. Ir tas faktas, ar asmuo turi turto, dažnai būna lemiamas, sprendžiant, ar perkelti ginčą į teismą.

Taip, žmonės, deja, yra tokie.

Na ir trečioji – kad būstas sudegs, sugrius, kad į jį pareikš pretenzijas buvę savininkai ir pan.

Esminis skirtumas tarp nuomos ir būsto pirkimo yra tas, kad kai daiktą nuomoji, tai jo esmė yra tarnauti tau. Ir jei jis tarnauja ne taip, kaip nori (pvz. prakiūra stogas), tai tu gali bet kada nutraukti nuomos sutartį ir susirasti kitą tau tarnausiantį variantą.

Kai būstą nusiperki, tai realiai tu tarnauji jam. Kodėl? Nenupjausi žolės – gausi baudą. Neprisidėsi prie bendrųjų išlaikymo išlaidų – bendrasavininkai paduos į teismą. Suges krosnis – taisysi arba šąlsi.

Kai esi nusipirkęs būstą, tu nebegali rinktis, ar tau taisyti stogą, ar keisti krosnį, ar pjauti žolę… Tu tiesiog privalai tai daryti. Tuo tarpu, jei nuomojiesi, tai nutrauki nuomos sutartį ir randi kitą, priimtinesnį variantą.

Taigi, ar tikrai šeimai reikia nuosavo būsto?

Ne, nereikia, nes daugeliu atvejų žmonės, neturintys nuosavų būstų, yra finansiškai saugesni ir gali lengviau prisitaikyti prie kintančių aplinkybių (pvz. iškilus poreikiui persikelti į kitą miestą).

Kita vertus, šis įrašas nėra apie tai, kad įsigyti būstą  yra blogai. Šis įrašas yra apie tai, kad nekilnojamasis turtas yra toks pats turtas kaip bet koks kitas turtas, jis neturi jokios magiškos galios, jo vertė nekyla per amžių amžius, o kartais tokio turto turėjimas gali lemti didelius nuostolius.

Norite pirkti? Pirkite.

Bet nemeluokite savo vaikams, kad taip saugiau ir kiekviena šeima turi turėti savo būstą.

Dvi algos – daugiau vaikų?

Kraštutinių dešiniųjų aš nemėgstu iš esmės taip pat kaip kraštutinių kairiųjų. Nes gamtoje grynumo labai mažai. Dažniausiai nulemia koncentracija.

Ir štai, vis dažniau matyti kraštutinių dešiniųjų pasipiktinimas, kad Europa tamsėja, islamiškėja ir pamažu iš baltosios Europos virsta spalvotąja Europa, o kardais įskiepytą krikščionybę keičia bombomis skiepijamas islamas.

Neketinu teigti, kad tame nėra jokios racijos. Gal nepopuliariai nuskambės, bet aš linkusi įžvelgti tam tikrus skirtumus tarp skirtingų rasių bei religijų atstovų. Netgi gana žymius.

Manau, kad dviems baltiesiems katalikams gyventi drauge iš esmės paprasčiau nei katalikui ir musulmonui. Ar tai būtų po vienu stogu, ar vienoje valstybėje.

Visgi, paradoksas, kad tokia kritika dažniausiai užsiima vyrai – neretai per trisdešimt, neturintys vaikų arba net nevedę.

Tai kas kaltas, kad baltoji Europa nyksta? Argi jie patys, nuoširdžiai susirūpinę Europos demografine padėtimi, nebūtų efektyvesni, jei užuot piktinęsi pasigimdytų bent jau penkis – šešis vaikus?

Sakysite, kaip juos užauginti?

Paklauskite musulmonų. Jie žino.

Europa šiandien.

Europa šiandien.

Iš tikrųjų tragiškas gimstamumas susijęs ne su imigracija, o su moterų darbu. Imigrantai tiesiog užima laisvas gyvenamąsias ir darbo vietas, pakeičia nykstančią civilizaciją.

Atrodytų, kad šiais laikais, kai dažnoje europiečio šeimoje dirba abu suaugusieji, būtų galima susilaukti daugiau vaikų nei tais laikais, kai šeimos maitintoju būdavo vyras, tačiau iš tikrųjų moterų darbas yra spąstai, lemiantys europiečių nykimą.

Vaiko auginimas reikalauja ne tik pinigų, bet ir laiko, ko dauguma šiuolaikinių moterų neturi. Todėl apsiribojusios vienu – dviem vaikais skubiai grįžta į darbo rinką ir nebeplanuoja daugiau palikuonių.

Juk dar vienos motinystės atostogos sumažintų galimybes kilti karjeros laiptais, daugiau uždirbti ir pan.

Moteris negali būti vienodai lojali ir darbui, ir savo vaikams. Mūsų kultūroje įdiegta, kad didesnis lojalumas turi būti darbui. Užtat nenustebčiau, jei ateityje motinystės atostogos būtų iš anksto derinamos su darbdaviu – pagal įmonės veiklos apimtis, ateities planus ir t.t.

Žinau labai daug moterų, kurios dar nepagimdžiusios jau kalba apie tai, kad pasiilgo darbo. Darbas tapo naujųjų laikų socialine saviraiškos forma.

Motinystė su purvinais skalbiniais, žviegiančiais vaikais ir stovėjimu prie puodų atrodo mažiau sėkmingai nei lakstymas ofise su kavos puodeliu. Taigi, dauguma mergaičių jau nuo mažens įsivaizduoja save nebe su krūva vaikų aplink kojas, o su darbo stalu, puodeliu ir Obuoliuku.

Vyrams ši situacija irgi gana patogi, nes emancipuotos moterys mažina jų naštą šeimos išlaikymui. Retas turbūt šiais laikais norėtų visiškai nedirbančios gyvenimo partnerės.

Taigi, europiečiai patys iškeitė vaikus (ateitį) į patogią dabartį. Neišvengiamai tuo naudojasi tie, kur moterys vis dar gimdo ir augina vaikus, užuot kasdien skubėjusios į ofisus.

Moterų darbas kaip siekiamybė ir lyčių skirtumų devalvavimas iki to, kad abu turi tokias pat teises bei pareigas atvedė iki neregėtos demografinės krizės ir tikėtinai baltosios Europos išnykimo apskritai.

Bet jei kas ir gali pakeisti šį liūdną faktą, tai spartus gimstamumo didėjimas, o ne postringavimas, kaip baisu, kad Europoje įsitvirtina vis daugiau kitarasių.

Deja, tam, kad gimstamumas vėl imtų didėti, dauguma moterų turėtų atsisakyti aktyvios darbinės veiklos, ko pasekoje sumažėtų daugelio šeimų pajamos ir tektų atsisakyti tokių europiečiams priimtinų malonumų kaip pvz. kelionės po svečias šalis, daiktų kultas ir visokie CoffeeInn’ai, kuriuos paliekamos nesvietiškos sumos už gero gyvenimo iliuziją.

Šiuo metu aš sunkiai įsivaizduoju tokią alternatyvą, juolab, kad ir tie besipiktinantys yra tokie pat nevislūs, savo komfortu susirūpinę snobai. Taigi, margėjanti Europa yra vienintelė reali ateities perspektyva, su kuria, matyt, laikas susitaikyti.

Kaip mus visus apgavo Maxima… Prieš beveik dvidešimt metų

Netylant diskusijoms, kaip alkoholio prekybos ribojimai paveiktų stambiuosius prekiautojus – prekybos centrus bei tinklines degalines, priminsiu, kaip Lietuvoje buvo susidorota su smulkiaisiais prekiautojais.

Nes, kaip žinia, Lietuvoje smulkiųjų prekeivių beveik nelikę. Atitinkamai ir mažmeninės kainos – labiau pagal vokišką nei pagal lietuvišką piniginę.

Bet kaip gi taip nutiko, kad visą mažmeninę maisto prekybą užėmė keli didieji centrai?

Nors buvau dar vaikas, bet labai gerai pamenu parduotuves po Nepriklausomybės atkūrimo – asortimentas – skurdus, pardavėjos žiūri melodramas per televizoriuką, o dar ir apskaičiuoja dažnai.

Ne kartą laukiau reklaminės petraukos, kad mane aptarnautų. Ir ne kartą nusimindavau supratusi, kad gavau per mažai grąžos.

Ir štai – viena po kitos ėmė dygti Minima, Media, Maxima. Asortimentas – įspūdingas, kasininkės sukasi kaip bitutės, grąža skaičiuojama cento tikslumu. Dar daugiau – kainos buvo akivaizdžiai žemesnės nei kitose parduotuvėse!

Tuo metu prekybos centrai atrodė labai inovatyvu – gera kaina, greitas aptarnavimas, maloni apsipirkti aplinka ir platus asortimentas.

medija_d

Pamenu, sklido gandų, kad Maxima dėdavo kasininkėms pampersus, idant nepasitrauktų nuo kasos ne laiku. Nežinau, ar tas gandas teisingas, nors pasiekė jis mane net iš kelių skirtingų šaltinių.

Bet kokiu atveju, būdavo tos sauskelnės ar nebūdavo, bet faktas tas, kad kasos dirbdavo visos. Praktiškai bet kada. Kainos ženkliai skyrėsi nuo kitų parduotuvių. Žodžiu, apsipirkti prekybos centre atrodė protingas pasirinkimas.

Užtat niekas nesirūpino tais, kurie ėmė neatlaikyti konkurencijos ir trauktis iš rinkos. Atrodė, kad kuo bus daugiau prekybos centrų, tuo geriau. Prekybos centrų atidarymai vienu metu net buvo tapę savotiška švente visai gyvenvietei.

Ir kokie gi rezultatai?

Kai neliko mažų parduotuvėlių, dirbančiųjų kasose sumažėjo kelis kartus. Pastebiu, kad dažnoje parduotuvėje net piko metu veikia vos kelios kasos, dar daugiau, maža parduotuvė netoli mano namų, kuri per dieną aptarnauja galbūt iki kelių šimtų pirkėjų, kartais pasiūlo konkurencingesnes kainas, nors nėra net kalbos apie jokią masto ekonomiją – Maximos aptarnauja daug didesnį kiekį žmonių per tą patį laiką, daug mažesniais kaštais. Ir didmena prekes įsigyja neabejotinai ženkliai mažesnėmis kainomis.

Kaip gali būti, kad maža parduotuvytė, padaranti per dieną galbūt tūkstančio eurų apyvartą, geba pasiūlyti geresnes kainas nei Maxima?

Atsakymas yra paprastas – prekybos centrai nebekonkuruoja dėl pirkėjų. Jie nustato kainas.

Išdvasinus konkurentus, okupavus praktiškai visą Lietuvą, pasistačius didžiausias parduotuves net miestų centruose, stengtis nėra tikslo. Taigi, pirkėjui siūlomas lėtas aptarnavimas, aukštos kainos ir dažnai ne itin kokybiškos prekės.

Bet kai alternatyvų nėra, tai niekur nepabėgs tas pirkėjas.

Žvelgiant į praeitį, aš drįstu įtarti, kad didieji prekybos centrai, ypač Maxima, pasinaudojo labai gudria ir efektyvia rinkos perėmimo strategija – jie pasiūlė tai, ko iki tol nebuvo, – erdvias prekybos patalpas, galimybę rinktis, geras kainas ir greitą aptarnavimą. Tiesiog auksinį standartą, lyginant su tomis dažnai užkimštomis parduotuvėmis, kuriose pardavėja spoksodavo į TV ekraną, kol pirkėjas stypsodavo prie kasos.

Deja, tas auksinis standartas buvo tik masalas. Užkibus ant jo, pirkėjai pajuto aštrų kabliuką žiotyse.

Bet įdomiausia čia net ne tai, kaip prekybos centrai užsitarnavo Lietuvos žmonių pasitikėjimą ir išstūmė konkurentus.

Įdomiausia, kad tam tikra prasme panašios taktikos naudojamos iki šiandien. Pirkėjais profesionaliai manipuliuojama, brukant idėją, kad apribojus alkoholio prekybą sumažės prekybos centrų, nors akivaizdu, kad jų šiuo metu per daug, taigi, tas sumažėjimas galbūt turėtų netgi teigiamos įtakos mažmeninės prekybos rinkai.

Iš principo visi žinome, kaip atrodo pasirinkimas iš vieno. Tarkim, visame kaime yra tik viena netekėjusi mergina. Arba prezervatyvų parduoda tik viena vaistinė. Matyt, tiek mergina sulauks labai daug dėmesio, nepriklausomai nuo to, ar bus išvaizdi bei protinga, tiek vaistinėje visados stovės eilės, net jei prezervatyvų kainos nebus palankios pirkėjui.

Visgi, maisto produktų pirkimas iš esmės iš kelių tiekėjų Lietuvoje laikomas norma, nes tie tiekėjai yra organizuoti, įtakingi ir profesionaliai manipuliuoja patiklių vartotojų emocijomis.

Taigi, kai Maxima pasakos, kad alkoholio ribojimai gali sužlugdyti jų verslą, prisiminkite, kaip kartą jus jau išdūrė. Ir suvokite, kad čia kartojasi tas pats scenarijus.

Antisovietinė propaganda: Prieš sovietmetį – sovietiniais metodais

Atsižvelgiant į tai, kad kuo daugiau metų praeina nuo sovietmečio, tuo jis baisiau perteikiamas jo nemačiusiai kartai, įtariu, kad dar po 50 m. pasakosim anūkams, kaip žmonės sovietmečiu marinavo ir valgė kūdikius.

Na, o jei kas nors išdrįs pasakyti, kad to nebuvo, tai koks nors partinis, t.y. visuomeninis judėjimas apkaltins kolaboravimu su Rusija ir nuteis. Na, į kalėjimą gal ir nepasodins, bet ganantuotai viešai išjuoks, iš darbo išmes ir įrašys į visuomenės atstumtųjų kastą, kuriai priklausantieji negali gauti jokio „teisingo“ darbo.

Nes vis sparčiau ir sparčiau judama į tai.

Ir būtent tų, „laisvės“ dvasios nešėjų pastangomis, kurie suraukę savo piktus snukučius porina, kaip buvo baisu sovietmečiu. Kaip niekas neturėjo išmaniųjų telefonų, ofisų ir – blogiausia – o mama! blogiausia buvo tai, kad… Nebuvo žodžio laisvės. Žmonės bijojo. Žmones metė iš darbo už nuomonę. Žmones persekiojo.

Ir jei koks nors parazitas išdrįs pasakyti, kad buvo kitaip arba išvis išdrįs ką nors pasakyti, padarykime jam kaip sovietmečiu – viešai užpulkime (liaudies teismai), išmeskime iš darbo, priveskime iki depresijos ir tada plokime, kad va, dabar tai jau tikrai laisvoje valstybėje gyvaname. Tokioje, kurioje gerbiama žodžio laisvė, kurioje žmogus gali rinktis, ką jam mąstyti ar jausti.

Apie ką aš čia?

Nutiko valstybėje toks „kriminalas“, kad kažkokia mokytoja pastatė kažkokį tai neva sovietinį ar ne sovietinį spektaklį. Iš principo niekas ir nesigilino, apie ką tas spektaklis ar kokia jo pagrindinė mintis, bet visi iš karto puolė reikalauti bausmių, draudimų. Garsios žurnalistės viešai stebėjosi, kaip valstybė „praleido“ tokį spektaklį. Kodėl koks nors Kultūros komitetas išdavė leidimą statyti tokį spektaklį. Kodėl partija nepatvarkė, kad tokio spektaklio statyti negalima ir t.t. ir pan.

Visokie „visuomenininkai“ kreipėsi į policiją, VSD, politikus, reikalaudami pasiaiškinti, kaip laisvoje (įsiklausykite – LAISVOJE!) Lietuvoje galėjo įvykti toks kriminalas. Žmonės siekė, kad kaltieji būtų nubausti: mokytoją – išmesti iš darbo, vaikus – įrašyti į VSD nepatikimų žmonių sąrašus ir t.t. ir pan.

Įsižiūrėkite atidžiai į vaikus, kuriuos greičiausiai pravirkdėte.

Įsižiūrėkite atidžiai į vaikus, kuriuos greičiausiai pravirkdėte.

Kultūros ministrė pakomentavo, kad spektaklis yra prastas skonis ir kad juo turėtų susidomėti kompetentingos institucijos. Tikiuosi, kad tos institucijos jau išsikvietė mokinius į apklausą. O gal ir jų tėvus? Galbūt netgi nusiuntė tėvų darbovietėms raštus, kad jie augina pavojingus visuomenei elementus?

Bet kokiu atveju tie mokiniai jau gavo pirmąją rimtą gyvenimo pamoką – jei elgsiesi nepopuliariai, turėsi labai daug problemų. Būtų, prisidengdami liberalizmu, kokią direktorę iš mokyklos išėdę, tai būtų paskelbti herojais, apie juos parodytų Tapino TV ir tie patys visuomenininkai postringautų, kaip vaikai „padarė tvarką„.

Nes yra tvarkos, kurias galima daryti. Ir tvarkos, kurių negalima daryti. Vilniečiai gudresni – anksčiau tą suprato. Ignalinos jaunimas ne toks galvotas, manė, kad laisva Lietuva, laisva meninė raiška. O še tau, boba, devintinės – tuoj VSD su antrankiais į klases ateis.

Laisvoje Lietuvoje.

Tiems „laisvės“ nešėjams, kurie mano, kad epizodas iš sovietmečio, reiškia sovietmečio propagavimą, pranešu, kad mokykloje esu režisavusi ir stačiusi spektaklį apie vergiją.

Raskite jo ištrauką ir užsiundykite VSD, kad aš propaguoju vergiją. Būtinai tai padarykite, nes, matyt, tik ėsdami kitus žmones dėl savo neadekvačių sovietinių fobijų, kurios kyla iš to, kad jūsų pačių galvose – sovietmetis, jaučiate kokį nors pasitenkinimą savo varganais, neapykantos kupinais gyvenimais, kurių vienintelis tikslas ir prasmė – įsiteikti teisingiems ponams, kad gautumėte teisingas pajamas už teisingą propagandą.

Sveikinu Jūsų pastangas sugrąžinti į Lietuvą visuotinę cenzūrą ir persekiojimus už meną. Sveikinu tai, kad sugadinote vaikams ir jų mokytojai Kalėdas. Sveikinu, kad patys tempiate Lietuvą atgal į sovietmetį ir klykiate, jog kažkas kitas tai daro.

Sveikinu jus už tai, kad dėka jūsų parduotų balsų normaliems žmonėms gyventi Lietuvoje vis sunkiau, dėl ko vis daugiau žmonių, iš tiesų mylinčių laisvę, palieka Lietuvą.

Sveikinu Jus, niekšai, su artėjančiomis šventėmis. Palinkėsiu apynasrių ir grandinių, kuriuos taip „geranoriškai“ bandote uždėti kitiems.