The-Future-of-Monogamy

Monogamijos standartas

Įrašą apie monogamiją ketinau rašyti seniai. Jau bene porą metų.

Bet kažkaip vis atidėdavau, nes tema sudėtinga, o ir pati vienareikšmio požiūrio neturiu.

Ta prasme, man monogamija yra dalykas, kurį priimu iš esmės todėl, kad toks yra susitarimas. Kitu atveju galbūt elgčiaus kitaip.

Iš esmės man seksas nėra kažkas esmingo santykiuose ar gyvenime. Taip, man tai patinka. Taip, manau, kad to reikia.

Bet ar rinkčiaus ištikimą vyrą, kuris palieka mane skęstančią, ar užkietėjusį svetimautoją, kuris rizikuotų savo gyvybe, kad mane išgelbėtų? Tikrai antrąjį.

Apskritai istoriškai monogamija buvo labiau taikoma moterims ir iš esmės siekiant užtikrinti tinkamą genofondą.

Esant apsaugos priemonėms, monogamija neteko kažkokios išskirtinės svarbos žmogaus gyvenime.

The-Future-of-Monogamy

Nepaisant to, monogamija įtvirtinta civiliniame kodekse, monogamijos pažeidimai kelia didesnius skandalus nei padidinti mokesčiai. Ta prasme, dauguma politikų lengviau ištvertų krizę, padidinę mokesčius 50 procentų, nei aptikti lovoje su… svetima moterimi.

Pamenate, kaip tai baigėsi JAV Prezidentui? Matote, kaip siūbuoja R. Karbauskio politinė reputacija?

O aš sakau kuo atviriausiai – niekaip nesuprantu, dėl ko tai. Kodėl tiems rinkėjams taip labai reikšminga, su kuo miega jų išrinkti politikai? Na, aš dar suprantu, kai kalba apie gyvūnus ar nepilnamečius, bet jei du (penki, dvidešimt) suaugusių žmonių nutaria tarpusavyje dalintis kūniškais malonumais, kuo tai kenkia rinkėjų interesams?

Ir, apskritai, ar monogamija atlieka kokį nors svarbų vaidmenį visuomenėje?

Iš tikrųjų tai neatlieka.

Du suaugusius, bendrą gyvenimą kuriančius žmones normaliai turėtų sieti daug svarbesnių dalykų nei bendra lova.

Jei svarbiausia, ką gali duoti ar gauti, yra intymūs santykiai, tai čia toks labai jau primityvus, beveik gyvuliškas santykių lygmuo. Ir aš jokiu būdu nesakau, kad nebūna būtent tuo paremtų santykių. Aš tik sakau, kad mane stebina noras būtent tokius santykius laikyti etalonu.

Po filmo „Nepadorus pasiūlymas“ daug  kartų girdėjau moteris sakant, kad jos taip negalėtų. Ir visados noriu atsakyti, kad pirma siūlau susirasti vyrą, kuris pasiūlytų už naktį milijoną, o tada praktiškai apsvarstyti ofertą. Gali būti, kad nuomonė pasikeistų, kai suprastų, jog kelios valandos gali neatpažįstamai pakeisti gyvenimą. Netgi į gerą. Gal ir labai gerą pusę.

Iš tiesų manau, kad net ir skyrybos dažnai būna nulemtos to fiktyvaus standarto, kad sutuoktiniai negali turėti intymių ryšių su kitais asmenimis, kad jie visados turi geisti vienas kito ir pan.

O aš manau, kad kartais santykiai su kitu žmogumi gali būti tai, kas išgelbėtų santykius su sutuoktiniu.

Žmonės vieni nuo kitų pavargsta – tiek fiziškai, tiek emociškai. Kiek paradoksalu, kad legalu išvažiuoti atostogauti atskirai nuo sutuoktinio, bet „nelegalu“ užsiimti seksu atskirai nuo sutuoktinio.

Paradoksalu ir tai, kad žmonės seksą su kitais partneriais linkę priimti kaip asmeninį įžeidimą, nors, kaip aš sakau, tai jų tiesiogiai neliečia. Seksas su kitu gali reikšti tiesiog tai, kad norėjosi sekso su kitu.

Aš negaliu pasakyti, ar blogai tikėti monogamija. Bet man absoliučiai nesuprantama, kai tas tikėjimas primetamas tiems, kurie niekaip tiesiogiai su tavimi nesusiję. Kurių intymus gyvenimas neturi tau jokios įtakos.

Nes seksas toks dalykas, kuris kažkaip esmingiau įtakoja tik tuo užsiimančius. Tai šia prasme tos besipiktinančiųjų stovyklos atrodo gana ironiškai.

Kita vertus, žmogus yra gyvūnas. Ir galbūt jam reikia kažko grynai gyvuliško, kad jaustų prasmę. Galbūt tikrai yra tokių, kuriems vyras/žmona iš esmės yra įsipareigojimas susiturėti nuo sekso su kitais. Net jei skamba gana nykiai.

"Turėti savo būstą yra saugu," - sakė jie.

Rizikos, perkant nekilnojamąjį turtą

Šį įrašą paskatino viena diskusija, kurios metu supratau, kad, nepaisant puikaus kolegos Mariaus darbo, Lietuvoje vis dar per mažai šviesaus proto žmonių kalba apie tai, ką iš tikrųjų reiškia nekilnojamojo turto pirkimas – tiek už paskolą, tiek be paskolos.

Nes net ir tie žmonės, kurie kitais atvejais yra racionalūs, kalbant apie NT tampa kniaukiančiais kačiukais – moterys nori persidažyti sienas išsvajota persikine spalva, vyrai mano, kad bus galima legaliai instaliuoti palikuonis tik tada, kai parves jų gimdytoją į nuosavą būstą, persikinėmis sienomis.

Užtat pirkdami NT žmonės dažnai svarsto ir domisi mažiau nei pirkdami šaldytuvą, ką puikiai iliustruoja butų/namų/kotedžų pirkimas „pagal projektą„.

Įsivaizduokite, kad nueinate į automobilio saloną, pasakote, kad Jums reikia tokio ir tokio automobilio, o salono vadybininkas parodo techninę dokumentaciją ir pasako, kad automobilis bus pagamintas po metų, bet va, Jūs jau galite už jį sumokėti. Manau, kad tokiu pasiūlymu būtų patenkinta labai nedidelė dalis pirkėjų.

Tuo tarpu, kalbant apie NT, žmonės taip ir daro – perka „projektus„, kai dar net nėra aišku nei kaip rezultate tas kūrinys atrodys, nei kokios bus kokybės, nei ar apskritai bus pabaigtas (rangovai ne taip jau retai bankrutuoja).

Išleisti didžiąją dalį savo (ar net skolintų) pinigų už daiktą, kurio dar nėra, yra švelniai tariant naivu. Bet tai, kas kitais atvejais būtų laikoma naivumu, perkant NT vadinama „investicija„.

Žodį „investicija“ žmonės naudoja net nepasigūglinę, jau nekalbant apie išsamesnes studijas. Todėl pamiršta esminį dalyką, kad investicija yra tai, kas duoda grąžos (vaisius, pajamas ir pan.).

Absoliuti dauguma neskaičiuoja, kokia bus galutinė būsto įsigijimo kaina (su visomis palūkanomis, notaro, banko mokesčiais ir pan.) ir kiek kainuos būsto eksploatavimas. Nežinant šių dviejų parametrų, suplanuoti investicijas  yra elementariai neįmanoma, nes… Labai tikėtina, kad sąnaudos, patiriamos būsto įsigijimui ir išlaikymui, bus didesnės, nei numatoma gauti nuomos suma arba kitokia realizacija.

Kalbant apie realizaciją, yra toks įdomus aspektas, kad kone visi (ypač naujų būstų) pirkėjai šventai tiki, kad, pagyvenus tame būste, jo kaina išaugs. Jie pamiršta, kad būstas po kurio laiko nusidėvės, nebeatitiks naujausių madų ir pan., dėl ko jo kaina logiškai turėtų sumažėti. Ne. Absoliuti dauguma tiki, kad jų „nudrožtas“ butas pardavimo metu kainuos daugiau, nei naujai pastatytas.

Šį jų tikėjimą lengvai pakoreguotų pasidomėjimas kad ir naujų automobilių rinka, kur iš salono išvažiavęs automobilis praktiškai išsyk numeta 30 proc. vertės. Su butais tas skaičius šiuo metu nėra toks baisus, bet iš principo butas iš „antrų rankų“ visados bus pigesnis, nei butas iš „pirmų rankų“. Nes pirkimas iš „pirmų rankų“ yra elementari emocija, noras pasipuikuoti, įsivaizdavimas, kad esi lyg koks užkariautojas… pirmasis.

Nukrypstant, tai čia panašiai kaip su moterimis – dauguma vyrų nori būti pirmi, bet retas – paskutiniu.

Bet visus šiuos argumentus, kad būsto pirkimas nebūtinai bus sėkminga investicija ir kad rezultate gali tekti jį parduoti net ir kelis kartus pigiau, nei įsigyta, būsto fanatikai atmeta konstatavimu, kad „būstą turėti yra saugu„, „šeimai reikia būsto“, „savo būste emociškai jautiesi kitaip“ ir pan.

"Turėti savo būstą yra saugu," - sakė jie.

„Turėti savo būstą yra saugu,“ – sakė jie.

Aš negaliu ginčytis dėl trečiojo argumento, nes tai, kaip jautiesi, dažniausiai priklauso nuo to, kaip suvoki tam tikrą reiškinį. Jei tau atsivesti žmoną, draugus, tėvus ar dar kažką į nuomotą būstą yra „ne lygis„, tai, aišku, kad tu nesijausi komfortabiliai nuomotame būste. Visgi, kalta čia tikrai ne nuoma, o paties psichologinis santykis su ja.

Tačiau kiti du argumentai net ne tai, kad netikslūs. Jie neatlaiko elementariausios kritikos.

Taigi, kodėl turėti būstą nėra saugu?

Pirmiausia, jei perkate už paskolą, tai būsto neturite tol, kol neišmokate paskolos. Hipotekos lakštas, kurį pasirašėte, matyt, net ir neskaitę atidžiai (nors jei ir būtumėte skaitę, tai niekas nebūtų pasikeitę), reiškia, kad bankas, pradelsus mokėti skolą, bet kada gali nutraukti sutartį, parduoti Jūsų būstą už bankui patinkančią kainą, o neišmokėtą dalį išieškoti iš Jūsų ir Jūsų sutuoktinio (bendroji jungtinė nuosavybė!) algos iki gyvenimo galo.

Dauguma žmonių mano, kad šita rizika yra nereali, nes gi:

a) Perkant būstą, įmokama bent 15 proc. būsto kainos;

b) Vėliau dar kažkiek įmokama;

c) Būsto kaina padidėja.

Tai, atrodytų, kaip taip gali nutikti, kad dalis jau išmokėta, būstas pabrangęs, o, pardavus jį iš varžytinių, liekate bankui skoloje?

Pabandysiu paaiškinti. Pardavinėjant būstą iš varžytinių, jo kaina pirmu pardavimu mažinama 20 proc. (nuo rinkos vertės), bet pirmu pardavimu dažniausiai neparduodama. Tokiu atveju kaina mažinama dar ir dar, kol galiausiai parduodama už kokius 60 proc. rinkos vertės.

Bet net ir tai dar skamba nelabai blogai, ar ne? Jūs galvojate: „Ok, 15 įnešiau pirkdamas, dar 10 išmokėjau iki sutarties nutraukimo, parduos už 60, tai liks neišmokėta tik 15 proc. (antras pradinis). Visai nebaisi rizika“.

Ir būtų galima su Jumis sutikti, jei ne tas faktas, kad pagal Civilinį kodeksą pirmiausia dengiamos palūkanos, delspinigiai ir pan., o tik paskutine eile – pagrindinė skola (nuo kurios vis auga palūkanos ir delspinigiai).

Taigi, kalbant paprastai, iš Jūsų išieškomos sumos paprastai skiriamos ne skolai dengti, o palūkanoms, delspinigiams, atsiskaitymui su antstoliu ir pan. Pagrindinė skola nemažėja. Netgi priešingai – ji didėja.  Žmogus (ar net visa šeima) atsiduria tokioje apgailėtinoje padėtyje, kad kiekvieną mėnesį iš jų atimama žymi pajamų dalis, bet… Skola tik auga.

Jau nekalbant apie tai, kad atsiskaitymai pagal banko sutartį paprastai ima „strigti“ esant krizei, t.y. tuomet, kai padaugėja bedarbių, sumažėja darbo užmokesčiai ir pan.

Atitinkamai tuo metu dauguma savo būstų nebeišgalinčių išlaikyti žmonių bando juos parduoti, dėl ko nekilnojamojo turto kainos būna gerokai žemesnės nei paprastai.

Taigi, jei gerais laikais Jūs už butą mokėjote šimtą tūkstančių eurų, tai blogais jį gali tekti parduoti už penkiasdešimt.

Na, bet, sakykime, Jūs esate iš tų laimingųjų, kuriems paskolos net ir nereikia (tėvai davė). Ir tuomet Jūs tikrai saugus. Bankas būsto neatims, antstolis į gerklę neįsisegs. Kokios rizikos?

Daugybė.

Pirmoji ir pagrindinė, kad būstas nebus toks kokybiškas kaip atrodė ir jam prisireiks didelio remonto (anksčiau ar vėliau prisireiks bet kokiu atveju).

Antroji, kad jį atims Jūsų ar sutuoktinio kreditoriai. Šiuo atveju įdomus yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pastebėjimas, kad žalos atlyginimo dydis už sveikatos sužalojimą ar gyvybės atėmimą eismo įvykio bylose dažnai didesnis nei… Smurtinio pobūdžio bylose. Kodėl? Nes kai kreditoriai mato, kad yra turto, tai į gerklę kabinamąsi daug atkakliau. Kam plėšytis, kad prisiteist iš kokio narkomano milijoną? Juk jis jo neturi ir niekados neturės!

Bet jei senutę partrenkė atsakingas šeimos tėvas su gražiu namu užmiestyje… Taip, žmonės, deja, tokie. Jie be skrupulų išvys tą šeimos tėvą su jo mažamečiais į gatvę, kad tik gautų „teisingą kompensaciją„.

Kalbant buitiškai, kaip graži mergina gatvėje vilioja vyrų (įskaitant ir nedorų) žvilgsnius, kaip brangi piniginė vilioja vagių akis, taip nekilnojamasis turtas vilioja visokius lupikautojus. Netgi sprendžiant, ar bylinėtis, advokatai dažnai patikrina duombazes apie priešininko turimą turtą. Ir tas faktas, ar asmuo turi turto, dažnai būna lemiamas, sprendžiant, ar perkelti ginčą į teismą.

Taip, žmonės, deja, yra tokie.

Na ir trečioji – kad būstas sudegs, sugrius, kad į jį pareikš pretenzijas buvę savininkai ir pan.

Esminis skirtumas tarp nuomos ir būsto pirkimo yra tas, kad kai daiktą nuomoji, tai jo esmė yra tarnauti tau. Ir jei jis tarnauja ne taip, kaip nori (pvz. prakiūra stogas), tai tu gali bet kada nutraukti nuomos sutartį ir susirasti kitą tau tarnausiantį variantą.

Kai būstą nusiperki, tai realiai tu tarnauji jam. Kodėl? Nenupjausi žolės – gausi baudą. Neprisidėsi prie bendrųjų išlaikymo išlaidų – bendrasavininkai paduos į teismą. Suges krosnis – taisysi arba šąlsi.

Kai esi nusipirkęs būstą, tu nebegali rinktis, ar tau taisyti stogą, ar keisti krosnį, ar pjauti žolę… Tu tiesiog privalai tai daryti. Tuo tarpu, jei nuomojiesi, tai nutrauki nuomos sutartį ir randi kitą, priimtinesnį variantą.

Taigi, ar tikrai šeimai reikia nuosavo būsto?

Ne, nereikia, nes daugeliu atvejų žmonės, neturintys nuosavų būstų, yra finansiškai saugesni ir gali lengviau prisitaikyti prie kintančių aplinkybių (pvz. iškilus poreikiui persikelti į kitą miestą).

Kita vertus, šis įrašas nėra apie tai, kad įsigyti būstą  yra blogai. Šis įrašas yra apie tai, kad nekilnojamasis turtas yra toks pats turtas kaip bet koks kitas turtas, jis neturi jokios magiškos galios, jo vertė nekyla per amžių amžius, o kartais tokio turto turėjimas gali lemti didelius nuostolius.

Norite pirkti? Pirkite.

Bet nemeluokite savo vaikams, kad taip saugiau ir kiekviena šeima turi turėti savo būstą.

Europa šiandien.

Dvi algos – daugiau vaikų?

Kraštutinių dešiniųjų aš nemėgstu iš esmės taip pat kaip kraštutinių kairiųjų. Nes gamtoje grynumo labai mažai. Dažniausiai nulemia koncentracija.

Ir štai, vis dažniau matyti kraštutinių dešiniųjų pasipiktinimas, kad Europa tamsėja, islamiškėja ir pamažu iš baltosios Europos virsta spalvotąja Europa, o kardais įskiepytą krikščionybę keičia bombomis skiepijamas islamas.

Neketinu teigti, kad tame nėra jokios racijos. Gal nepopuliariai nuskambės, bet aš linkusi įžvelgti tam tikrus skirtumus tarp skirtingų rasių bei religijų atstovų. Netgi gana žymius.

Manau, kad dviems baltiesiems katalikams gyventi drauge iš esmės paprasčiau nei katalikui ir musulmonui. Ar tai būtų po vienu stogu, ar vienoje valstybėje.

Visgi, paradoksas, kad tokia kritika dažniausiai užsiima vyrai – neretai per trisdešimt, neturintys vaikų arba net nevedę.

Tai kas kaltas, kad baltoji Europa nyksta? Argi jie patys, nuoširdžiai susirūpinę Europos demografine padėtimi, nebūtų efektyvesni, jei užuot piktinęsi pasigimdytų bent jau penkis – šešis vaikus?

Sakysite, kaip juos užauginti?

Paklauskite musulmonų. Jie žino.

Europa šiandien.

Europa šiandien.

Iš tikrųjų tragiškas gimstamumas susijęs ne su imigracija, o su moterų darbu. Imigrantai tiesiog užima laisvas gyvenamąsias ir darbo vietas, pakeičia nykstančią civilizaciją.

Atrodytų, kad šiais laikais, kai dažnoje europiečio šeimoje dirba abu suaugusieji, būtų galima susilaukti daugiau vaikų nei tais laikais, kai šeimos maitintoju būdavo vyras, tačiau iš tikrųjų moterų darbas yra spąstai, lemiantys europiečių nykimą.

Vaiko auginimas reikalauja ne tik pinigų, bet ir laiko, ko dauguma šiuolaikinių moterų neturi. Todėl apsiribojusios vienu – dviem vaikais skubiai grįžta į darbo rinką ir nebeplanuoja daugiau palikuonių.

Juk dar vienos motinystės atostogos sumažintų galimybes kilti karjeros laiptais, daugiau uždirbti ir pan.

Moteris negali būti vienodai lojali ir darbui, ir savo vaikams. Mūsų kultūroje įdiegta, kad didesnis lojalumas turi būti darbui. Užtat nenustebčiau, jei ateityje motinystės atostogos būtų iš anksto derinamos su darbdaviu – pagal įmonės veiklos apimtis, ateities planus ir t.t.

Žinau labai daug moterų, kurios dar nepagimdžiusios jau kalba apie tai, kad pasiilgo darbo. Darbas tapo naujųjų laikų socialine saviraiškos forma.

Motinystė su purvinais skalbiniais, žviegiančiais vaikais ir stovėjimu prie puodų atrodo mažiau sėkmingai nei lakstymas ofise su kavos puodeliu. Taigi, dauguma mergaičių jau nuo mažens įsivaizduoja save nebe su krūva vaikų aplink kojas, o su darbo stalu, puodeliu ir Obuoliuku.

Vyrams ši situacija irgi gana patogi, nes emancipuotos moterys mažina jų naštą šeimos išlaikymui. Retas turbūt šiais laikais norėtų visiškai nedirbančios gyvenimo partnerės.

Taigi, europiečiai patys iškeitė vaikus (ateitį) į patogią dabartį. Neišvengiamai tuo naudojasi tie, kur moterys vis dar gimdo ir augina vaikus, užuot kasdien skubėjusios į ofisus.

Moterų darbas kaip siekiamybė ir lyčių skirtumų devalvavimas iki to, kad abu turi tokias pat teises bei pareigas atvedė iki neregėtos demografinės krizės ir tikėtinai baltosios Europos išnykimo apskritai.

Bet jei kas ir gali pakeisti šį liūdną faktą, tai spartus gimstamumo didėjimas, o ne postringavimas, kaip baisu, kad Europoje įsitvirtina vis daugiau kitarasių.

Deja, tam, kad gimstamumas vėl imtų didėti, dauguma moterų turėtų atsisakyti aktyvios darbinės veiklos, ko pasekoje sumažėtų daugelio šeimų pajamos ir tektų atsisakyti tokių europiečiams priimtinų malonumų kaip pvz. kelionės po svečias šalis, daiktų kultas ir visokie CoffeeInn’ai, kuriuos paliekamos nesvietiškos sumos už gero gyvenimo iliuziją.

Šiuo metu aš sunkiai įsivaizduoju tokią alternatyvą, juolab, kad ir tie besipiktinantys yra tokie pat nevislūs, savo komfortu susirūpinę snobai. Taigi, margėjanti Europa yra vienintelė reali ateities perspektyva, su kuria, matyt, laikas susitaikyti.

medija_d

Kaip mus visus apgavo Maxima… Prieš beveik dvidešimt metų

Netylant diskusijoms, kaip alkoholio prekybos ribojimai paveiktų stambiuosius prekiautojus – prekybos centrus bei tinklines degalines, priminsiu, kaip Lietuvoje buvo susidorota su smulkiaisiais prekiautojais.

Nes, kaip žinia, Lietuvoje smulkiųjų prekeivių beveik nelikę. Atitinkamai ir mažmeninės kainos – labiau pagal vokišką nei pagal lietuvišką piniginę.

Bet kaip gi taip nutiko, kad visą mažmeninę maisto prekybą užėmė keli didieji centrai?

Nors buvau dar vaikas, bet labai gerai pamenu parduotuves po Nepriklausomybės atkūrimo – asortimentas – skurdus, pardavėjos žiūri melodramas per televizoriuką, o dar ir apskaičiuoja dažnai.

Ne kartą laukiau reklaminės petraukos, kad mane aptarnautų. Ir ne kartą nusimindavau supratusi, kad gavau per mažai grąžos.

Ir štai – viena po kitos ėmė dygti Minima, Media, Maxima. Asortimentas – įspūdingas, kasininkės sukasi kaip bitutės, grąža skaičiuojama cento tikslumu. Dar daugiau – kainos buvo akivaizdžiai žemesnės nei kitose parduotuvėse!

Tuo metu prekybos centrai atrodė labai inovatyvu – gera kaina, greitas aptarnavimas, maloni apsipirkti aplinka ir platus asortimentas.

medija_d

Pamenu, sklido gandų, kad Maxima dėdavo kasininkėms pampersus, idant nepasitrauktų nuo kasos ne laiku. Nežinau, ar tas gandas teisingas, nors pasiekė jis mane net iš kelių skirtingų šaltinių.

Bet kokiu atveju, būdavo tos sauskelnės ar nebūdavo, bet faktas tas, kad kasos dirbdavo visos. Praktiškai bet kada. Kainos ženkliai skyrėsi nuo kitų parduotuvių. Žodžiu, apsipirkti prekybos centre atrodė protingas pasirinkimas.

Užtat niekas nesirūpino tais, kurie ėmė neatlaikyti konkurencijos ir trauktis iš rinkos. Atrodė, kad kuo bus daugiau prekybos centrų, tuo geriau. Prekybos centrų atidarymai vienu metu net buvo tapę savotiška švente visai gyvenvietei.

Ir kokie gi rezultatai?

Kai neliko mažų parduotuvėlių, dirbančiųjų kasose sumažėjo kelis kartus. Pastebiu, kad dažnoje parduotuvėje net piko metu veikia vos kelios kasos, dar daugiau, maža parduotuvė netoli mano namų, kuri per dieną aptarnauja galbūt iki kelių šimtų pirkėjų, kartais pasiūlo konkurencingesnes kainas, nors nėra net kalbos apie jokią masto ekonomiją – Maximos aptarnauja daug didesnį kiekį žmonių per tą patį laiką, daug mažesniais kaštais. Ir didmena prekes įsigyja neabejotinai ženkliai mažesnėmis kainomis.

Kaip gali būti, kad maža parduotuvytė, padaranti per dieną galbūt tūkstančio eurų apyvartą, geba pasiūlyti geresnes kainas nei Maxima?

Atsakymas yra paprastas – prekybos centrai nebekonkuruoja dėl pirkėjų. Jie nustato kainas.

Išdvasinus konkurentus, okupavus praktiškai visą Lietuvą, pasistačius didžiausias parduotuves net miestų centruose, stengtis nėra tikslo. Taigi, pirkėjui siūlomas lėtas aptarnavimas, aukštos kainos ir dažnai ne itin kokybiškos prekės.

Bet kai alternatyvų nėra, tai niekur nepabėgs tas pirkėjas.

Žvelgiant į praeitį, aš drįstu įtarti, kad didieji prekybos centrai, ypač Maxima, pasinaudojo labai gudria ir efektyvia rinkos perėmimo strategija – jie pasiūlė tai, ko iki tol nebuvo, – erdvias prekybos patalpas, galimybę rinktis, geras kainas ir greitą aptarnavimą. Tiesiog auksinį standartą, lyginant su tomis dažnai užkimštomis parduotuvėmis, kuriose pardavėja spoksodavo į TV ekraną, kol pirkėjas stypsodavo prie kasos.

Deja, tas auksinis standartas buvo tik masalas. Užkibus ant jo, pirkėjai pajuto aštrų kabliuką žiotyse.

Bet įdomiausia čia net ne tai, kaip prekybos centrai užsitarnavo Lietuvos žmonių pasitikėjimą ir išstūmė konkurentus.

Įdomiausia, kad tam tikra prasme panašios taktikos naudojamos iki šiandien. Pirkėjais profesionaliai manipuliuojama, brukant idėją, kad apribojus alkoholio prekybą sumažės prekybos centrų, nors akivaizdu, kad jų šiuo metu per daug, taigi, tas sumažėjimas galbūt turėtų netgi teigiamos įtakos mažmeninės prekybos rinkai.

Iš principo visi žinome, kaip atrodo pasirinkimas iš vieno. Tarkim, visame kaime yra tik viena netekėjusi mergina. Arba prezervatyvų parduoda tik viena vaistinė. Matyt, tiek mergina sulauks labai daug dėmesio, nepriklausomai nuo to, ar bus išvaizdi bei protinga, tiek vaistinėje visados stovės eilės, net jei prezervatyvų kainos nebus palankios pirkėjui.

Visgi, maisto produktų pirkimas iš esmės iš kelių tiekėjų Lietuvoje laikomas norma, nes tie tiekėjai yra organizuoti, įtakingi ir profesionaliai manipuliuoja patiklių vartotojų emocijomis.

Taigi, kai Maxima pasakos, kad alkoholio ribojimai gali sužlugdyti jų verslą, prisiminkite, kaip kartą jus jau išdūrė. Ir suvokite, kad čia kartojasi tas pats scenarijus.

Įsižiūrėkite atidžiai į vaikus, kuriuos greičiausiai pravirkdėte.

Antisovietinė propaganda: Prieš sovietmetį – sovietiniais metodais

Atsižvelgiant į tai, kad kuo daugiau metų praeina nuo sovietmečio, tuo jis baisiau perteikiamas jo nemačiusiai kartai, įtariu, kad dar po 50 m. pasakosim anūkams, kaip žmonės sovietmečiu marinavo ir valgė kūdikius.

Na, o jei kas nors išdrįs pasakyti, kad to nebuvo, tai koks nors partinis, t.y. visuomeninis judėjimas apkaltins kolaboravimu su Rusija ir nuteis. Na, į kalėjimą gal ir nepasodins, bet ganantuotai viešai išjuoks, iš darbo išmes ir įrašys į visuomenės atstumtųjų kastą, kuriai priklausantieji negali gauti jokio „teisingo“ darbo.

Nes vis sparčiau ir sparčiau judama į tai.

Ir būtent tų, „laisvės“ dvasios nešėjų pastangomis, kurie suraukę savo piktus snukučius porina, kaip buvo baisu sovietmečiu. Kaip niekas neturėjo išmaniųjų telefonų, ofisų ir – blogiausia – o mama! blogiausia buvo tai, kad… Nebuvo žodžio laisvės. Žmonės bijojo. Žmones metė iš darbo už nuomonę. Žmones persekiojo.

Ir jei koks nors parazitas išdrįs pasakyti, kad buvo kitaip arba išvis išdrįs ką nors pasakyti, padarykime jam kaip sovietmečiu – viešai užpulkime (liaudies teismai), išmeskime iš darbo, priveskime iki depresijos ir tada plokime, kad va, dabar tai jau tikrai laisvoje valstybėje gyvaname. Tokioje, kurioje gerbiama žodžio laisvė, kurioje žmogus gali rinktis, ką jam mąstyti ar jausti.

Apie ką aš čia?

Nutiko valstybėje toks „kriminalas“, kad kažkokia mokytoja pastatė kažkokį tai neva sovietinį ar ne sovietinį spektaklį. Iš principo niekas ir nesigilino, apie ką tas spektaklis ar kokia jo pagrindinė mintis, bet visi iš karto puolė reikalauti bausmių, draudimų. Garsios žurnalistės viešai stebėjosi, kaip valstybė „praleido“ tokį spektaklį. Kodėl koks nors Kultūros komitetas išdavė leidimą statyti tokį spektaklį. Kodėl partija nepatvarkė, kad tokio spektaklio statyti negalima ir t.t. ir pan.

Visokie „visuomenininkai“ kreipėsi į policiją, VSD, politikus, reikalaudami pasiaiškinti, kaip laisvoje (įsiklausykite – LAISVOJE!) Lietuvoje galėjo įvykti toks kriminalas. Žmonės siekė, kad kaltieji būtų nubausti: mokytoją – išmesti iš darbo, vaikus – įrašyti į VSD nepatikimų žmonių sąrašus ir t.t. ir pan.

Įsižiūrėkite atidžiai į vaikus, kuriuos greičiausiai pravirkdėte.

Įsižiūrėkite atidžiai į vaikus, kuriuos greičiausiai pravirkdėte.

Kultūros ministrė pakomentavo, kad spektaklis yra prastas skonis ir kad juo turėtų susidomėti kompetentingos institucijos. Tikiuosi, kad tos institucijos jau išsikvietė mokinius į apklausą. O gal ir jų tėvus? Galbūt netgi nusiuntė tėvų darbovietėms raštus, kad jie augina pavojingus visuomenei elementus?

Bet kokiu atveju tie mokiniai jau gavo pirmąją rimtą gyvenimo pamoką – jei elgsiesi nepopuliariai, turėsi labai daug problemų. Būtų, prisidengdami liberalizmu, kokią direktorę iš mokyklos išėdę, tai būtų paskelbti herojais, apie juos parodytų Tapino TV ir tie patys visuomenininkai postringautų, kaip vaikai „padarė tvarką„.

Nes yra tvarkos, kurias galima daryti. Ir tvarkos, kurių negalima daryti. Vilniečiai gudresni – anksčiau tą suprato. Ignalinos jaunimas ne toks galvotas, manė, kad laisva Lietuva, laisva meninė raiška. O še tau, boba, devintinės – tuoj VSD su antrankiais į klases ateis.

Laisvoje Lietuvoje.

Tiems „laisvės“ nešėjams, kurie mano, kad epizodas iš sovietmečio, reiškia sovietmečio propagavimą, pranešu, kad mokykloje esu režisavusi ir stačiusi spektaklį apie vergiją.

Raskite jo ištrauką ir užsiundykite VSD, kad aš propaguoju vergiją. Būtinai tai padarykite, nes, matyt, tik ėsdami kitus žmones dėl savo neadekvačių sovietinių fobijų, kurios kyla iš to, kad jūsų pačių galvose – sovietmetis, jaučiate kokį nors pasitenkinimą savo varganais, neapykantos kupinais gyvenimais, kurių vienintelis tikslas ir prasmė – įsiteikti teisingiems ponams, kad gautumėte teisingas pajamas už teisingą propagandą.

Sveikinu Jūsų pastangas sugrąžinti į Lietuvą visuotinę cenzūrą ir persekiojimus už meną. Sveikinu tai, kad sugadinote vaikams ir jų mokytojai Kalėdas. Sveikinu, kad patys tempiate Lietuvą atgal į sovietmetį ir klykiate, jog kažkas kitas tai daro.

Sveikinu jus už tai, kad dėka jūsų parduotų balsų normaliems žmonėms gyventi Lietuvoje vis sunkiau, dėl ko vis daugiau žmonių, iš tiesų mylinčių laisvę, palieka Lietuvą.

Sveikinu Jus, niekšai, su artėjančiomis šventėmis. Palinkėsiu apynasrių ir grandinių, kuriuos taip „geranoriškai“ bandote uždėti kitiems.

 

Christmas-City

Su šventėmis, mano mieli skaitytojai!

Aš esu Jūsų ir Jums.

Aš esu tiek, kiek gaunu ir tiek kiek duodu.

Aš esu dalis visumos, pavadintos žmonija. Dalis visumos, pavadintos gyvenimu.

Neabejoju, kad, nepaisant gražių klišių, metai ne visiems buvo lengvi. Kai kam gal net ir ypač sunkūs.

Nelinkėsiu suvalgyti daug baltos mišrainės ar pabučiuoti į abu skruostus nemėgiamos anytos. Nelinkėsiu veidmainiauti ar vaidinti emocijas, kurių nėra.

Netgi nelinkėsiu švęsti.

Aš Jums palinkėsiu kai ko sunkaus, bet prasmingo – būti padoriais žmonėmis. Net jei labai nepatogu.

Ir jei šis palinkėjimas išsipildys, tai galbūt jau kitąmet mums visiems gyventi bus šiek tiek paprasčiau.

Ačiū, kad mane skaitote.

Ačiū, kad esate.

Ačiū, kad įkvepiate.

Ačiū už tą kelią, kuriuo kartu einame, siekdami kurti geresnę Lietuvą, geresnį pasaulį, geresnį save.

Būkite gražūs, stiprūs, principingi ir velniškai drąsūs! Tokie drąsūs, kad nebijotumėte priimti nepopuliarius sprendimus. Tokie drąsūs, kad sugebėtumėte pajudinti tai, kas atrodo nepajudinama.

Christmas-City

Socialine nelygybe

Apie Lietuvą: tokią, kokia ji yra iš tikrųjų

Emigracija vėl auga. Tauta evakuojasi. Iš žemių, kurias prieš 26 m. plikomis rankomis išplėšė iš rusų.

Regis tik tam, kad galėtų iš čia pabėgti.

Kažkaip paradoksalu, kad, valdant rusams, mes kovojome už teisę gyventi savo šalyje pagal savo taisykles, tačiau valdant pačių demokratiškai išrinktiems atstovams kovojame už teisę išvykti gyventi kitur.

Nes dabar madinga galvoti, kad teisė susikrauti lagaminus ir pabėgti yra laisvė. Nors aš vis dar tikiu, kad laisvė – gyventi savo šalyje, pagal savo taisykles ir sąžinę. Būtent tai, dėl ko varėme okupantus lauk. Ir tai, ko negavę, bėgame patys.

Kas nutiko šiai tautai, kad iš didvyrių tapo bėgliais? Nieko nenutiko.

Tas ir blogiausia, kad nieko nenutiko. Tai, kas buvo „prie ruso„, sėkmingai liko „prie Briuselio„: socialinė nelygybė, skurdas, empatijos stoka, nepagarba vieni kitiems ir taip – žymusis alkoholizmas, kuris daugeliui kelia juoką, nors dėl jo kasmet žūva daugybė žmonių, vaikai auga be priežiūros, prarandama daug protų ir rankų.

Gini indeksas rodo socialinę nelygybę. Bent jau šiuo klausimu Lietuva stipriai lenkia ES.

Gini indeksas rodo socialinę nelygybę. Bent jau šiuo klausimu Lietuva stipriai lenkia ES.

Nors ekonominė situacija toli gražu nėra tokia džiuginanti kaip bandoma pateikti ir augantis darbo užmokesčio vidurkis de facto reiškia augančią socialinę nelygybę, aš linkusi manyti, kad tai nėra pagrindinė priežastis, kodėl žmonės nebenori gyventi savo šalyje, šalia savo tėvų ir draugų.

Taigi, kas veja mus iš savo sunkiai atkovotų žemių?

Pirmiausia empatijos stoka, kuri Lietuvoje visuotinė ir labai teigiamai vertinama. Kažkoks tyrimas atskleidė, kad lietuviai yra vieni mažiausiai empatiškų žmonių pasaulyje. Ir tas matyti – net kalbant apie įvykius, kurie turėtų sukrėsti ir suvienyti, garsiau skamba ne užuojautos, o keršto natos, pvz. visuomenėje nuaidėjus skandalui apie patėvio į kiemą išmestą vaiką, dominavo sadistiniai svarstymai, ką reikėtų padaryti motinai arba patėviui.

Kaskart, kai nutinka kažkas blogo, lietuviai atrodo kaip kokie kukluksklano atstovai, atėję sudeginti blogiečių. Net labai nesigilinant, kas tie blogiečiai. Nes pats deginimas yra pramoga. Ir užtat kažkas blogo yra įdomiau, nei kažkas gero.

Visiškas empatijos nebuvimas pastebimas ir kitose gyvenimo srityse – kalbant apie kalinius, dauguma norėtų laikyti juos surakintus grandinėmis, iki kaklo panardintus lediniame vandenyje. Nepaisant to, kad tik maža dalis atliekančių laisvės atėmimo bausmę nuteisti už smurtinio pobūdžio nusikaltimus.

Lygiai taip pat abejingai žiūrima ir į skurdo problemą – netekti darbo ar pajamų, bankrutuoti, neišgalėti atsiskaityti Lietuvoje yra nusikaltimas, kurį padarę nusipelno visokeriopo pasmerkimo.

Man sveiku protu nesuvokiamą situaciją, kai skolininkės daiktai buvo mėtomi pro penkto aukšto langą, dauguma interneto komentatorių vertino teigiamai, aiškindami, kad jei jau prasiskolinai, tai turi susitaikyti su viskuo. Greičiausiai net ir tuo, jei tave patį išmes pro langą.

Gretimame bute klykiantys vaikai yra problema nebent dėl to, kad trukdo miegoti, bet ne dėl to, kad prieš juos smurtaujama.

Ir būtent šis visuotinis empatijos stygius, visuotinis pyktis ant visų ir dėl visko aiškiausiai rodo, kad Lietuva vis dar gyvena okupacijos sąlygomis.

Nejautrumas yra gynybinė reakcija nuo aplink vykstančio neteisingumo. Kai žmogus jaučiasi bevertis, kai žino, kad jis ir jo artimieji nėra saugūs, jis primityviai stengiasi prisitaikyti – nesikišti į kitų reikalus, niekam neužkliūti, su niekuo per daug nesuartėti. Būtent taip gyvena žmonės Šiaurės Korėjoje, Rusijoje, Baltarusijoje. Taip gyvena ir Lietuvoje. Diena iš dienos tiesiog stengdamiesi išlikti ir „neapsisunkinti“ galvos svetimais vargais. Nes ir savieji – vos pakeliami.

Tam, kad galėtum kažkuo pasidalyti, visų pirma turi turėti tai pats. Dauguma Lietuvos gyventojų neturi kuo pasidalinti, nes patys gyvena finansiniame arba dvasiniame skurde.

Glaudžiai susijusi su empatijos stoka ir nepagarba vieni kitiems. Nepagarbus elgesys yra toks pat visuotinas ir toleruojamas kaip empatijos stoka. Lietuvoje įprasta darbuotojas vadinti „mergaitėmis„, kęsti pakeltą darbdavio toną ar įžeidžiančias replikas.

Girdėjau, kad vienos didžiausių Lietuvos įmonių pagrindinis akcininkas atvirai giriasi apie savo darbuotojus žinantis viską. Ir jo darbuotojams tai neatrodo problema.

Nes Lietuvoje žmogus vertas tiek kiek jis turi pinigų ar įtakos. Ir jei jis ko nors stokoja, tai su juo galima elgtis kaip su antrarūšiu.

Būtent todėl „eilinis“ žmogus, nuėjęs į „eilinę“ lietuvišką įstaigą, turi penkis kartus nusilenkti, septynis kartus paprašyti, sugrįžti dar tris kartus dėl tos įstaigos darbuotojų nekompetencijos ir jų už tai atsiprašyti.

Nes jeigu tau reikia, tai tu turi nusižeminti.

Korupcija ir protekcionizmas yra kitos to paties medžio šakos. Dauguma prisitaikiusiųjų prie primityvios sistemos žino, kaip svarbu turėti „teisingų“ draugų ir „teisingą“ darbą. Užtat stengiasi žūtbūt įlisti į „teisingą“ vietą bei įtaisyti ten savo artimuosius.

Mūsų nestebina vienodos pavardės teismuose, prokuratūroje, savivaldybėje ir kitose iš biudžeto išlaikomose įstaigose. Mūsų nestebina, kad atskiros institucijos tapusios atskirų partijų bastionais.

Mums įprasta, kad visi reikalai tvarkomi per „savus“ ir užtat niekas nesidrovi nubėgti pas draugą/kaimyną/bendrapartietį, kad jis padėtų jo vaikui įstoti, išlaikyti kokį nors egzaminą ar laimėti kokį nors kokursą. O po to garsiai svajoti, kad jaunoji karta tai jau kitokia. Nors išties tėvus keičia vaikai, o vaikus – anūkai. Iš sovietų išmoktos pamokos sėkmingai perduodamos iš kartos į kartą.

Liustracijos buvo išvengta tam, kad valstybės valdyme galėtų likti tie patys, kurie ją valdė iki 1990 m. Ir nors valstybė pasikeitė, bet valdančiųjų požiūris ir įpročiai liko tie patys.

Na, ir alkoholizmas – vienintelė paguoda tiems, kurie neturi proto ar galimybių išvykti. Problema ir kartu jos sprendimas. Maras, kuris žudo tautą, tačiau vien kalbos apie jo pažabojimą kelia revoliucijas.

Man neteko girdėti, kad lietuviai aršiai kovotų už vaikų teises, didesnes algas, mažesnius mokesčius, pagarbų elgesį viešajame sektoriuje ar kitais svarbiais klausimais, tačiau užtenka paminėti, kad bus sunkiau prasigerti ir tauta pasiunta.

Nes gyventi kaip Skandinavijoje gal ir norėtųsi, tačiau suvokiant, kaip tai menkai realu, svarbiau, kad prisigerti būtų galima lietuviškai.

Tokia yra Lietuva, kurią labai sunku mėgti ir iš kurios labai norisi išvykti. Ir tik viltis, kad ji gali būti kitokia, sulaiko mane nuo šio sprendimo.

Kol kas.

lithuania__s_countryside_by_marinellaa-d3kfb94

 

TumbledownFeat

Tumbledown (liet. Tambledaunas)

Šiais laikais be proto stinga gerų romantinių filmų. Tokių, kur ir smagūs, ir lengvi, ir siužetas nėra nuvalkiotas tiek, kad imi laukti pabaigos dar net neįpusėjus.

Aišku, tokie filmai labiau domina moteriškąją auditoriją, tačiau juk moterys sudaro penkiasdešimt procentų populiacijos! Jei ne daugiau.

Taigi, tobulas filmas moterims.

Charizmatiški aktoriai, žiupsnelis humoro, šiek tiek sielvarto ir, aišku, ore sklandanti meilė.

TumbledownFeat

Nežinau, kodėl, bet tikra romantika man tik ten, kur yra sniego, žieminių kepurių ir šeimos susiėjimų, kuriuose šiltus jausmus periodiškai keičia seni nesutarimai.

Šiame filme netrūksta net ir to.

Jau nekalbant, kad lietuvių kilmės aktorius Jason Sudeikis ir jo žavingoji partnerė Rebecca Hall yra puikus duetas, kurį tiesiog velniškai malonu stebėti.

Ištrauka.

Legendinis Jesse Owens.

Race (liet. Lenktynės)

Kai trūksta įkvėpimo ko nors imtis ar išspręsti įsisenėjusias problemas, man padeda dviejų rūšių filmai – biografiniai ir sportiniai.

O kai filmas yra ir biografinis, ir sportinis, tai didžiulė motyvacijos dozė beveik garantuota. Na, nebent režisierius ar aktoriai itin prastai atliktų savo darbą.

Bet, laimei, šiame filme nei režisierius, nei aktoriai didesnių klaidų nepadarė.

Nors siužetas perteikiamas lengvai, vengiant šokiruojančių scenų, tačiau filmo fone vyksta siaubingi dalykai, o herojai turi priimti sudėtingus sprendimus, galbūt nulemsiančius jų ateitį.

Legendinis Jesse Owens.

Legendinis Jesse Owens.

Medalis – iš Hitlerio rankų ar jokio medalio?

Štai dilema, kurią turėjo išspręsti vienas geriausią pasaulio lengvaatlečių.

Beje, filme vieną pagrindinių vaidmenų atlieka matyt garsiausias lietuvių kilmės aktorius Jason Sudeikis.

Filmo ištrauka.

 

Istorijos herojai.

Loving (liet. Lovingai)

Šiandien diskriminacija tapo prekės ženklu.

Ir man toks jausmas, kad kuo labiau tuo spekuliuojama, tuo mažiau tai atjaučiama.

Loving – filmas apie baltaodžio vyro ir juodaodės moters santuoką, už kurią jie buvo baudžiami, areštuojami, jiems buvo grasinama laisvės atėmimu, jei bus pamatyti kartu.

Tai – filmas apie tikrą diskriminaciją, kai šeima turi bijoti išeiti į gatvę, krūptelėti nuo nepažįstamos mašinos, persikelti į kitą valstiją tam, kad nebūtų įkalinti.

Istorijos herojai.

Istorijos herojai.

Ir ši šeima vieną dieną ryžosi stoti prieš JAV Aukščiausiąjį Teismą tam, kad įrodytų savo teisę mylėti vienas kitą ir auginti bendrus vaikus.

Tik 1967 m. JAV Aukščiausiasis Teismas pasakė, kad draudimas tuoktis mišrios rasės žmonėms yra antikonstitucinis ir taip galutinai baigtas persekiojimas šeimų, kurias sudarė skirtingų rasių partneriai.

Istorija apie sunkią pergalę labai jautrioje srityje.

Ištrauka.